Ne dėl savo teisumo mes sudedame savo maldavimus prieš Tavo veidą, bet dėl Tavo didelio gailestingumo. (Danieliaus 9,18)
Ak, jeigu tik Dievui nusišypsojus ir tarus, kad esame išgelbėti, mes atiduotume Jam pagarbą, padėkotume ir gyventume taip, tarsi ką tik būtume gavę dovaną nuo vyriausiojo kariuomenės vado!
Visgi retai kada taip pasielgiame. Mums labiau patiktų įgyti išgelbėjimą senovišku būdu: kad mes jį užsitarnautume. Priimti malonę – vadinasi pripažinti, jog patys nebūtumę sugebėję išsigelbėti. Tačiau mes nesame linkę to daryti. Užuot išpažinę Dievo didybę, stengiamės padaryti Jam įspūdį savo gerais darbais. Taip gilinamės į mokymą, kad mums ima svaigti galva. Apsunkiname ir suvaržome save taisyklėmis. Taip darome tikėdamiesi, jog Dievui tai patiks ir Jis nusišypsos, pamatęs mūsų pastangas.
Bet Dievas nesišypso.
Dievo šypsena skirta ne sveikam keliautojui, kuris giriasi įveikęs kelią savo jėgomis, o raupsuotam luošiui, kuris maldauja Dievą paiimti jį į glėbį ir nešti.
Max Lucado