Apie Jėzaus dieviškumą

Evangelija pagal Joną iš kitų evangelijų išsiskiria kristologiniais* aspektais. Apaštalas Jonas skaitytojams paaiškina, kokiu tikslu užrašė Evangelijos žodžius: O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą (Jn 20, 31). Evangeliją Jonas pirmiausia parašė tam, kad tikintieji įgytų teisingą supratimą apie Kristų ir įsitvirtintų tikėjime. Šioje evangelijoje supažindinama su Jėzaus asmeniu, Jo misija – tai vyraujančios temos, taip pat atskleidžiama, kad kiekvienas, kuris trokšta amžinojo gyvenimo, turėtų siekti teisingų santykių su Viešpačiu Jėzumi Kristumi.

Jėzus – tikrasis Dievas

Šiandien Jėzumi Kristumi domisi ne vien krikščionys: palankiai Jį vertina ir Juo sekti moko daugybė religijų, kultų bei sektų. Jėzaus dieviškumo klausimas yra kertinis akmuo teologijoje. Jėzaus laikymas Dievu išskiria krikščionybę iš kitų religijų bei pasaulėžiūrų. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus iš Nazareto nebūtų galėjęs išgelbėti pasaulio, jei būtų buvęs tik paprastas žmogus. Evangelistas Jonas teologiškai pagrindžia Kristaus dieviškumą. Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas (Jn 1, 1), – taip savo veikalą pradeda apaštalas Jonas. Ši Šventojo Rašto citata atskleidžia, jog evangelistas Jonas Jėzų iš tiesų laiko Dievu.

 Jėzus yra tikėjimo objektas. Jį, kaip ir Tėvą, galime pažinti. Kiekvienas iš mūsų galime ateiti pas Jėzų ir prašyti Jo pagalbos. Dievo žodis moko paklusti Jam (Jn 14, 1. 13; 17, 3). Jėzus, kaip ir Dievas Tėvas, atsako į žmonių reikmes ir jų troškimus (Jn 4, 14; 7, 37; 6, 35. 51; 10, 11). Stipriausias Jėzaus pareiškimas, jog Jis esąs Dievas, yra užrašytas Evangelijos pagal Joną 8 skyriuje: Pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu (Jn 8, 58).  „Šitaip teigdamas, Jėzus ne tik patvirtina savo egzistavimą prieš Abraomą, bet ir tapatinasi su „Aš esu“ iš Iš 3, 14“[1], – pažymi teologas N. Geisleris.

Jėzus – vienintelis Sūnus     

Vardas „Dievo Sūnus“ Biblijoje turi keletą reikšmių, bet tikrasis Dievo Sūnus buvo ir yra tik Jėzus Kristus. Jis vienintelis yra išskirtinis, ypatingas Dievo Sūnus. Tai pastebime nagrinėdami Jėzaus santykius su Viešpačiu Dievu. Evangelijoje pagal Morkų Jėzus Dievą Tėvu vadina 4 kartus, Evangelijoje pagal Matą – 23 kartus, o Evangelijoje pagal Joną Jėzus Dievą Tėvu pavadina net 106 kartus! Akivaizdu, kad Jėzaus kaip Dievo Sūnaus pristatymo idėja yra pagrindinė kristologinė mintis Evangelijoje pagal Joną. Daugybę kartų šioje evangelijoje Sūnus graikiškai vadinamas terminu monogenes (Jn 1, 14. 18; 3, 16. 18), kuris tradiciškai Č. Kavaliausko, K. Burbulio Naujojo Testamento vertimuose verčiamas žodžiu „viengimis“, o A. Jurėnas savo vertime vartoja žodį „vienintelis“. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra vienatinis Dievo Sūnus, ir tik Jį vieną turime tikėti bei amžinai garbinti.

Kai kuriems iš mūsų gali iškilti klausimas – ar iš tiesų Jėzus tapo Dievo Sūnumi? Jei taip, kokiu momentu tai įvyko: Jo gimimo dieną, krikšto dieną ar prisikėlimo akimirką? Peršasi išvada, kad Jėzus visuomet buvo Dievas, tačiau tik įsikūnijęs tapo Dangiškojo Tėvo Sūnumi. Šventajame Rašte  aiškiai pasakyta, kad Jėzus kaip Sūnus atėjo į šį pasaulį tam, kad mus išgelbėtų nuo pražūties: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).

Dieviškosios Jėzaus savybės

Evangelijoje pagal Joną matome, jog Jėzus save tapatina su gyvybe ir gyvenimu. Jis sakosi esąs gyvybės šaltinis (Jn 1, 4; 14, 6). Apie kiekvieną iš mūsų Viešpats Jėzus žino viską, pažįsta mūsų širdis, žino kiekvieno žmogaus ateitį (Jn 16, 30; 1, 47; 2, 24; 4, 16–19; 6, 6). Ar gali būti kokie nors dalykai, kurių Jėzus nežinotų? Kristus, kaip amžinasis Žodis, be abejo, žino tai, ką Jam reikia žinoti. Viešpats Jėzus visą pažinimą yra gavęs iš savo Tėvo. Ir dėl šios priežasties Jis yra kitoks nei Tėvas. Būdamas žmogumi, žemėje Jėzus Kristus negalėjo turėti visos pasaulio informacijos, nes Jį ribojo žmogiškas kūnas ir protas. Tačiau tapęs žmogumi Jis žinojo viską, ko reikėjo Jo misijai įvykdyti. Tarnaudamas žemėje Jėzus išsaugojo savo dieviškąjį neklystamumą. Pats būdamas Tiesa (Jn 14, 6), Jėzus Kristus niekuomet nekalbėjo netiesos.

Jėzus, kaip ir Dievas, yra tobulas. Jame yra visokių dalykų pilnatvė. Jėzus yra pasaulio Gelbėtojas (Jn 4, 42), ir Jis yra kupinas meilės (Jn 15, 13–14). Evangelistas Jonas pabrėžia, kad Jėzus darė tai, ką atlikti gali tik Dievas. Apaštalas Jonas Jėzui Kristui priskiria ir pasaulio sukūrimo darbą (Jn 1, 3). Viešpats Jėzus dovanoja žmonėms amžinąjį gyvenimą (Jn 10, 28), prikelia numirusius (Jn 11, 25; 5, 21. 28. 29). Jėzus yra teisėjas (Jn 5, 22). Jis išklauso mūsų maldas ir duoda atsakymus (Jn 14, 14). „Evangelija pagal Joną pabrėžia Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, dieviškumą“[2], – pažymi M. C. Tenney. Nors apaštalas Jonas labiau nei sinoptinių evangelijų autoriai atskleidė Jėzaus žmogiškąsias savybes, nėra kitos evangelijos, kurioje taip aiškiai būtų parodytas Jo dieviškumas: Žodis buvo Dievas (Jn 1, 1), Aš ir Tėvas esame viena (Jn 10, 30), Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! (Jn 14, 9). O kokie nuostabūs yra apaštalo Tomo žodžiai apie Jėzų Kristų: Mano Viešpats ir mano Dievas! (Jn 20, 28).   

 Jėzus – tikras žmogus   

 Mokymas apie inkarnaciją akcentuoja „tapimą kūnu“ ir Jėzų įvardija kaip žmogų. Svarbiausios eilutės Evangelijoje pagal Joną apie inkarnaciją, įsikūnijimą, yra pateiktos pirmame skyriuje (Jn 1, 1–14). Jėzus buvo nuo pačios pradžios. Jis buvo visuomet. Kai Jėzus prisiėmė žmogaus pavidalą bei prigimtį ir atėjo į šį pasaulį, antrojo Trejybės asmens tapatybė nepasikeitė. Tam, kad įvykdytų Tėvo valią, Kristui reikėjo pasiaukoti bei stipriai nusižeminti. Nors Dievo Sūnaus laukė kentėjimai, Jėzus ant kryžiaus ėjo laisva valia.

Viešpats Jėzus atėjo „iš dangaus“ (Jn 6, 51). Jėzus tapo tikru žmogumi, o Jo turėtoji šlovė tapo neregima (Jn 17, 5). Įsikūnijimas turėjo išliekamąjį efektą: po prisikėlimo Jėzus tebeturi žmogiškąjį kūną ir būsimajame teisme teis žmones (Jn 5, 27). Jėzaus žmogiškumas buvo pilnas ir be jokių trūkumų: žemėje Jis turėjo tokį patį kūną, kaip ir visi žmonės (Jn 19, 34), juto troškulį (Jn 19, 28) bei skausmą. Viešpats Jėzus turėjo ir iki šiol tebeturi visas žmogiškąsias emocijas. Gyvendamas žemėje Jis patyrė tokius pačius pagundymus, kokius patiriame kiekvienas iš mūsų. Tapęs žmogumi, Jėzus turėjo norų, svajonių, pomėgių, turėjo mylimų žmonių. Jis taip pat turėjo žmogiškąją valią (Jn 6, 38). Jėzus visais aspektais buvo panašus į žmones. Dievo Sūnus nuo žemės gyventojų skyrėsi tik vienu dalyku – Jis niekuomet nenusidėjo. Evangelijoje pagal Joną randame Viešpaties Jėzaus klausimą žydams: Kas iš jūsų gali įrodyti mane nusidėjus? (Jn 8, 46).

Dieviškai prigimčiai nėra nieko nenatūralesnio kaip mirtis, bet Jėzus ant kryžiaus numirė žmogiškąja mirtimi, kurią paliudijo daugybė asmenų, tarp jų ir evangelistas Jonas, nedidelė Kristų atlydėjusių moterų grupelė bei susirinkusi minia. Jėzaus mirtį patvirtino Romos kareiviai (Jn 19, 32–34). „Jis buvo palaidotas pagal visus to meto papročius ir paguldytas kape“[3], – rašo teologas Normanas Geisleris.  

Evangelijos pagal Joną eschatologija 

Katalikų teologas A. Rubšys mano, kad Viešpaties Jėzaus pokalbis su Nikodemu yra „savitos eschatologinės sampratos pavyzdys“[4]. Jis taip pat išreiškia nuomonę, kad evangelistui Jonui gyvenimas Dievo karalystėje yra labiau dabarties tikrovė negu ateities viltis. Apaštalas Jonas Žmogaus Sūnų vaizduoja daugiau ne kaip apokaliptinį asmenį, kuris ateis įvykdyti Paskutiniojo teismo, bet kaip Tą, kuriam Paskutinysis teismas jau yra prasidėjęs Žodžio įsikūnijimu. Eschatologinių motyvų galima rasti ir Jono detaliai papasakotoje Lozoriaus prisikėlimo iš numirusių istorijoje. Kalbėdamas su Morta, Jėzus užtikrina ją, kad jos brolis prisikels. Ir moteris atsako tikinti mirusiųjų prisikėlimu. Tuomet Viešpats Jėzus taria Mortai: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius (Jn 11, 26). Visiems, kurie patiki Jėzaus auka, yra suteikiamas amžinasis gyvenimas. Žmonės be Jėzaus, nors gyvi fiziškai, yra mirę dvasiškai. O tikėjimu į Jėzų, Mesiją ir Dievo Sūnų, jau dabar kiekvienas iš mūsų turime amžinąjį gyvenimą.

Savo evangelijoje Jonas nuolatos pabrėžia, kad Jėzus Kristus savo žodžiais bei darbais apreiškė Tėvo valią. Atsisveikindamas su mokiniais (Jn 13–17), Jėzus nemažai kalbėjo apie mirtį ir prisikėlimą. Jėzus sakosi einąs mums „vietos paruošti“ (Jn 14, 2). Evangelijoje pagal Joną skaitome, kad Jėzus pažadėjo į žemę sugrįžti antrą kartą, Jėzus taip pat išpranašauja Šventosios Dvasios atsiuntimą. Paklusdamas Tėvui ir nusižemindamas iki mirties, Kristus tobulai atliko Jam patikėtą darbą (Jn 17, 4). Per Dvasią tikintiesiems yra apreiškiama, kad amžinasis gyvenimas yra pažinti vienintelį tikrąjį Dievą ir Jo siųstąjį Jėzų – Mesiją (Jn 17, 2–5). Apie būsimąjį teismą Jėzus taip mokė: Kas mane niekina ir mano žodžių nepriima, tas jau turi savo teisėją; pats žodis, kurį Aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną (Jn 12, 48). „Šis eschatologinis pasakymas skirtas tai paskutinei dienai, kuomet bus teisiami žmonės“[5], – pažymi G. E. Laddas.

Išvados           

Evangelija pagal Joną buvo parašyta tam, kad pirmųjų krikščionių tikėjimas būtų sustiprintas. Evangelijos autorius tikriausiai sąmoningai į savo kūrinį neįtraukė daugybės palyginimų bei stebuklų aprašymų, nes troško tikintiesiems pateikti informaciją, kuri iki tol dar niekur nebuvo užrašyta. Evangelijoje apaštalas Jonas Jėzų Kristų parodo kaip Gelbėtoją, Mokytoją ir Viešpatį, ir būtent tokį Jėzų aš pabandžiau atskleisti. Šios evangelijos tikslas buvo nupiešti tokį Jėzaus paveikslą, jog „skaitantis apie Jį galėtų pamatyti, kad Žmogus, kuris taip kalbėjo, mokė, elgėsi, buvo ne kas kitas, bet Dievo Sūnus ir Gelbėtojas, ir tuo tikėdamas galėtų atrasti tikrojo gyvenimo paslaptį“[6], – rašo teologas W. Barkley.

Tie, kurie patikime Jėzaus Kristaus mirtimi ant kryžiaus, įgyjame ramybę su Dievu. Mūsų širdyse apsigyvena Šventoji Dvasia, o mūsų santykiai su Dievu prisipildo meilės. Ši dieviška ramybė yra pagrindas, ant kurio ir statome savo krikščioniškąjį gyvenimą.

*Kristologija yra teologinė disciplina, nagrinėjanti Jėzaus Kristaus asmenį, misiją ir tarnystę nuo Dievo Karalystės skelbimo iki Jėzaus Kristaus nukryžiavimo, prisikėlimo, žengimo į dangų, Šventosios Dvasios atsiuntimo ir Jėzaus sugrįžimo antrą kartą.

 

                         LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999. 1534 p.

2. LEWIS, C. S. Tiesiog krikščionybė. Šiauliai: Nova Vita, 1999. 190 p.
3. MACAULAY, Ranald, Barrs, Jerram. Būti žmogumi. Šiauliai: Nova Vita, 2000. 151 p.
4. RUBŠYS, Antanas. Raktas į Naująjį Testamentą. D. 2: Bendrija: organizacija. Vilnius: Katalikų pasaulis,  1997. 424 p.
5. БАРКЛИ, Уильям. Толкование Евангелия от Иоанна. Т. 2. БСБ, 1985. 336 с.
6. ЛЭДД, Джордж Элдон. Богословие Нового Завета. Санкт–Петербург, 2003. 800 c.
7. ТЕННИ, Меррил С. Мир Нового Завета. Даллас, Библейская кафедра, 1988. 434 c.
8. GEISLER, Norman.  Kas buvo Jėzus?: Prieiga per internetą: [ žiūrėta 2012 m. balandžio 12 d. ]  < http://www.prizme.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=240>