2016 m. vasario 24 d., Šiaulių TIESOS ŽODŽIO bažnyčia minėjo 25-erių metų sukaktį. Apie Dievo Dvasios veikimą gimstant šiai bažnyčiai ir vėlesnį jos kelią atsiminimais dalijasi pastorė Anželika Krikštaponienė.
Šiaulių bažnyčios istorijos eskizus pradėsiu nuo trumpo savo atsivertimo liudijimo. 1989 m. išgyvenau dvasinį atgimimą, kuris visam laikui pakeitė širdies ir gyvenimo kryptį. Prieš tai ketverius metus trukę nelengvi egzistenciniai ieškojimai, kuriems vadovavo Dievo Apvaizda, pagaliau, vienai mano gerai draugei ir nuostabiai krikščionei meldžiantis už mane, buvo apvainikuoti amžinojo gyvenimo dovana iš Aukštybių.
Tą akimirką Dievas, Jam vienam žinomu būdu, pagirdė mano širdį Šventąja Dvasia ir dovanojo naują prigimtį, kuri iš vidaus skatino keisti gyvenimą ir ieškoti panašios prigimties žmonių, su kuriais galėčiau kartu melstis, šlovinti Dievą, studijuoti Jo Žodį. Todėl jau tų pačių metų gruodį, visai prieš Naujuosius metus, teko susitikti su keliais neseniai atgimusiais krikščionimis Šiauliuose ir aplankyti naujametinį tarnavimą Vilniaus bažnyčioje Tikėjimo žodis. Beveik visi Šiauliuose sutikti žmonės studijavo Pedagoginiame institute ir buvo šaunūs, šviesūs, skirtingomis aplinkybėmis atsivertę jaunuoliai. Tų Naujųjų metų išvakarėse, būdama 20 metų, kažkur giliai savo širdyje supratau, kad prasidėjus naujiems metams, mano gyvenimas negrįžtamai pasuks man nežinomu keliu. Mat išgyvenau stiprų Viešpaties kvietimą sekti Juo…
Tuomet įvykiai, ne mano valia, klostėsi taip sparčiai lyg pagreitintame filme. 1990 m. pradžioje mes, kelios atgimusios sesės, pradėjome rinktis mano tėvelių bute. Meldėmės, dalijomės tikėjimo patirtimi, skaitėme Šventąjį Raštą ir knygeles, kurias parsiveždavau iš Vilniaus. Netrukus tapau Vilniaus Tikėjimo žodžio Biblijos mokyklos I-osios laidos laisvąja klausytoja. Nemažai teko bendrauti su šią mokyklą kuravusiu pastoriumi Gabrieliumi Lukošiumi. Pasakodavau, kaip nuostabiai ir neįtikėtinai Viešpaties Dvasia veikė Šiauliuose, o jis parūpindavo mums knygelių, kurias skaitydami paklojome tikėjimo pagrindus. Tais metais beveik kasdien susibėgdavome su merginomis rytais į studentų bendrabutį, kuriame jos gyveno, melstis. Liudijome apie mumyse įvykusius tikėjimo pasikeitimus savo draugams, grupiokams, bendrakursiams. Tarp studentų pasklido žinia apie institute atsiradusią „evangelikų“ grupę.
Lygiagrečiai su tautoje sklindančiomis nepriklausomybės idėjomis, plito, ypač tarp akademinio jaunimo, ir dvasinių vertybių troškulys, kurį ilgus metus gesino sovietinė ideologija, propaganda ir panieka tikėjimui. Todėl labai nemažai studentų susidomėjo tuo Evangelijos mokymu, kuriuo dalijomės su savo bendraamžiais. Netrukus, 1990-ųjų pavasarį, kartą per savaitę apie 10–20 žmonių jau rinkomės tai vienoje, tai kitoje instituto auditorijoje.
Tų pačių metų rudenį pradėjome galvoti apie didesnę, visam miestui skirtą evangelizaciją. Ta evangelizacija tapo lūžio tašku bendruomenės kūrimuisi ir augimui. Numatėme surengti 3 dienų Evangelijos šventę. Mums patalkinti, rengiant šią šventę, pakvietėme komandą iš Vilniaus bažnyčios.
Pamenu, buvo vėlyvas ruduo… Dviem evangelizaciniams renginiams išnuomojome didžiąją Kultūros namų salę. Prieš tuos susirinkimus Kastytis Matulionis su šiauliškiais studentais pirmą kartą miesto gatvėse 3 vietose skelbė Evangeliją ir kvietė į didesnius renginius Kultūros centre. Vieni jaunuoliai kvietė miesto gyventojus, kiti meldėsi prieš susirinkimą, kad viskas vyktų sklandžiai. Tą kartą salė buvo beveik pilna. Pastorius Giedrius Saulytis, pamokslininkas Kastytis Matulionis ir kiti vilniečiai skelbė Evangeliją, liudijo apie patirtą Dievo malonę.
Žmonės buvo priblokšti niekada iki tol negirdėtos nuostabios Evangelijos žinios. Kai pastorius Giedrius pakvietė klausytojus išeiti į priekį melstis atgailos malda, į kvietimą mielai atsiliepė didžioji dalis salėje buvusių žmonių. Tomis dienomis prie bažnyčios prisidėjo nemažas būrys šiauliečių, daugiausia jaunų, nors buvo ir vyresnių žmonių. Tą sekmadienį pirmą kartą bažnyčios susirinkimas įvyko didžiausioje instituto auditorijoje, kurioje buvo apie 200 sėdimų vietų.
Buvome padrąsinti ir patys rengti evangelizacijas miesto gatvėse – giedodavome, liudydavome, melsdavomės. Aiškiai pamenu, kaip prieš 1991 m. sausio 13 d. įvykius ir jų metu ėjome į miesto gatves ir drąsinome įbaugintus žmones Viešpaties žodžiu, kad Lietuva neišvengiamai taps laisva. Kvietėme melstis už save ir tautos laisvę. Tomis dienomis gatvėse tvyrojo ypatinga tyla ir įtampa, nes niekas nežinojo, kuo viskas baigsis... Gal ir vėl prasidės trėmimai?.. Tačiau tai vienoje, tai kitoje centrinės miesto pėsčiųjų gatvės vietoje tylą nutraukdavo jaunuolių balsais atliekamos giesmės žodžiai: Lietuva bus išgelbėta, Dievo tikėk Žodžiu…
1991 metų vasario 24 d., tik įkvėpę pirmąjį politinės laisvės gurkšnį, paskelbėme bažnyčią Tiesos žodis, kurią įregistravo Lietuvos Respublikos vyriausybė.
Pirmąjį tautos laisvės pavasarį, tų pačių metų gražią Velykų dieną, žygiavome miesto gatvėmis, nešini spalvingais transparantais, skelbdami dvasios laisvę nuo nuodėmės, kurią atneša Kristaus auka. Tą eiseną vainikavo evangelizacija, kur ne vienas žmogus patikėjo savo gyvenimą Kristui.
1991 m. gegužės 26 d. įvyko pirmasis vandens krikštas. Prie Bijotės ežero buvo pakrikštyta 115 žmonių.
Tų metų vasarą ir rudenį surengėme evangelizacijas Kuršėnų, Radviliškio ir Mažeikių kultūros namuose. Po jų vienur iš karto, kitur po tam tikro laiko gimė bendruomenės Tiesos žodis. Šias bažnyčias prižiūrėjo Šiaulių bendruomenės pamokslininkai Romas Tuominis, Gintas Tumulis, Saulius Budinas, Linas Bražukas.
Bažnyčios gimimą gaubė veržlus, jaunatviškas, tyras maksimalizmas ir geranoriškas entuziazmas. Buvome jauni, degantys keisti sustabarėjusias sovietines sampratas, trokštantys diegti ir puoselėti krikščioniškąsias vertybes. Tuo metu dar nerangiai, lyg po ilgos dvasinės žiemos, bundančiai visuomenės sąžinei – tikėjimo ir žodžio laisvei – mūsų aktyvi bei gyvybinga tikėjimo pozicija galėjo atrodyti per daug radikali. Tad, panaudojant vietinę spaudą, buvo sukelta sumaištis, trukusi beveik dvejus metus. Bažnyčios gyvenimą atidžiau pradėjo stebėti valstybinės institucijos.
Bendruomenės tapatybei išryškėti neabejotinai reikalingas laikas, leidžiantis subręsti vaisiams. Tam reikia dešimtmečių. Kažkas yra pastebėjęs, kad ir šimto metų bendruomenė vis dar laikoma jauna.
1991 m. gegužės 22 d. vietiniame Šiaulių laikraštyje „Šiaulių naujienos“ pasirodė N. Jurgilienės straipsnių serija „Pastorė Anželika“ (bažnyčia „Tiesos žodis“ ir jos tragikomiškieji gyvenimo paveikslai), šiek tiek vėliau pasirodė dar vienas – „Ką patrauks pastorės Anželikos tiesa?“, o dar vėliau ir kitų autorių „Garbina tą patį Jėzų“, „Sektų ganytojų noras daug nuolankių avelių“, „Šiaulių miesto kunigų pareiškimas dėl religinės sektos „Tiesos žodis“. Nenuleidome rankų ir ėmėme rašyti atsiliepimus į šiuos straipsnius, bandėme atverti savo poziciją ir krikščioniškas pažiūras. Tada visuomenė tarsi pasidalijo: vieni buvo prieš, kiti, pažangesni ar labiau išsilavinusieji, suprato tai kaip normalius laisvos valstybės procesus ir laikraštyje išsakė palaikančią savo poziciją. Turbūt tai, kas tuo metu vyko, ir padrąsino mus mąstyti apie savo bažnyčios laikraštį, kuriame galėtume atskleisti savo įsitikinimus, doktrinas, rašyti liudijimus… Tad 1992 m. rugsėjo mėn. buvo išleistas pirmas dvisavaitinio laikraščio Tiesos žodis numeris. Jį leidžiant mums talkino kitas vietinis laikraštis – Šiaulių kraštas, kuris suteikė techninę bazę ir profesionalių maketuotojų pagalbą. Nors tai buvo nelengvas metas, tačiau jis padėjo mums bręsti ir dar labiau ieškoti savo tapatybės Kristuje. Dievas teikė įvairių malonių, globojo ir laimino tolesnę bažnyčios raidą.
1999 metus prisimenu kaip ekumeninio judėjimo pradžią tarp Šiaulių miesto krikščioniškų bendruomenių. Tai, kas dar prieš kelerius metus atrodė neįtikima, tapo regima. Prieš keletą metų negalėjome nė pagalvoti apie tai, jog įvairių konfesijų miesto pastoriai ir kunigai galėsime susėsti prie vieno stalo, melstis vienam Dievui, drauge skaityti Šventąjį Raštą. Skirtumai atrodė per daug dideli. Bet tąkart, kai visi drauge dalyvavome Krikščionių vienybės savaitės ekumeninėse pamaldose metodistų bažnyčioje, kitą dieną – Šiaulių katedroje, pamatėme, jog bendrumo daugiau nei skirtumų. Manau, kad tarpkonfesinis bendravimas davė gerą postūmį ir vidiniams savo identiteto apmąstymams, savęs suvokimui krikščioniškojo pasaulio kontekste, sėjo tolerancijos ir pakantumo kitaip mąstantiems sėklas. Visos krikščioniškos bendruomenės pajutome pokyčius tarpusavio santykiuose: krito įtarumo ir nepasitikėjimo sienos, gijo senos žaizdos, kiekvienas oriai galėjome atsitiesti, suvokdamas unikalią savo krikščionišką tapatybę, bei visi drauge kaip Kristaus mokiniai ir krikščioniško tikėjimo skleidėjai apjungti jėgas Dievo karalystės tikslams.
Per 17 ekumeninės bendrystės metų Šiauliuose kartu atlikome daug darbų: dalyvavome Šiaulių dienos renginiuose, kviesdami į ekumeninius renginius, daugiau nei dešimtmetį vaikams visame Šiaulių regione aktyviai skelbėme žinią apie Kristų ir dalijome akcijos „Vaikų Kalėdos“ dovanėles, apjungėme jėgas steigiant liuteronų darželio grupes, ruošiant Evangelinio Biblijos instituto studijų programas, visos bendruomenės dalyvavome edukacinėje Šiaulių universiteto programoje, suteikdami studentams atlikti religijotyros tyrimus ar praktiką mūsų bažnyčiose, kartu rengėme „Pasaulinės lyderystės konferenciją“ Šiauliuose, prisidėjome prie evangelizacinių renginių. Smagu, kad ši bendrystė tebesitęsia ir įgyja vis naujų bendradarbiavimo formų. Skirtingų krikščioniškų tradicijų besilaikantys broliai ir sesės savo gyvenime galime patirti Jėzaus maldos žodžių poveikį: Ir tą šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: Aš juose ir Tu manyje, kad pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei ir pamilai juos taip, kaip myli mane (Jn 17, 22–23).
Tas unikalus vienijantis darbas vyko ne tik tarp konfesijų, bet ir mūsų dvasiniame judėjime, kai 2001 m. bendrija Tiesos žodis apsisprendė įsilieti į krikščionių bendriją Tikėjimo žodis. Mes regime bendras dvasines sąsajas ir turime vieną prabudimo istoriją, puoselėjame lygiai brangų tikėjimą mūsų Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus teisumu (2 Pt 1, 1). Visą laiką, nors veikėme nepriklausomai, tačiau glaudžiai bendradarbiavome atlikdami ne vieną darbą drauge Kristaus karalystės ir Jo nuostabaus vynuogyno labui.
2001 metai taip pat pasižymėjo naujai išryškėjusia akademinių studijų kryptimi. Aš pati ir kiti bažnyčios tarnautojai pradėjome studijuoti evangelinę teologiją Evangeliniame Biblijos institute, kuriame buvo sudėti krikščioniškos teologijos, bažnyčios istorijos, misiologijos ir pastoracinės globos akademiniai pagrindai.
Minėdama 25-ąsias metines, bažnyčia yra atsinaujinusi: jaunoji mūsų karta darniai veikia su bendruomenės „pirmtakais“, kūrybingai įsilieja į įvairias bažnyčios tarnystes. Ačiū Jums, kad esate!
Norisi linkėti, jog šis Viešpaties vynuogynas dar ilgai gyvuotų ir brandintų gausius vaisius Dievo šlovei ir žmonių gerovei.
Tačiau Jis ir toliau darbuojasi tarp mūsų.
Bei daug savo stebuklų
Ir darbų atskleisti žada.
Tad nenuleiskim rankų,
It bevandenėje žemėje šakų,
Keliaukime siauru tikėjimo keliu.
Pakėlę galvas, žvelkime su Jėzumi darniu žvilgsniu
Į dangiškos malonės miestą,
Kurį ketiname pasiekt visi kartu
Be abejonių ar nusivylusių kalbų!
Su gimtadieniu, Bažnyčia!