Genogramos tyrimas
Genograma – tai kelių kartų šeiminių ryšių schema. Ji gali padėti šeimai suprasti šeimos narių elgesio priežastis ir stereotipų, kuriais jie vadovaujasi, kilmę, pamatyti šeimos raidą. Tokią savo šeimos genogramą pastorė Anželika Krikštaponienė sudarė prieš kelerius metus, studijuodama Evangeliniame Biblijos institute. Siūlome susipažinti su pastorės istorija iš arčiau.
Gimiau Šiauliuose 1969 m. šaltą ankstyvą vasario 7 dienos rytą kultūriškai mišrioje, bet darnioje geologų šeimoje.
Mano mama Liudmila Skulkina Strolienė, gimusi 1936 m., – rusė, gimė ir gyveno viename iš didžiausių Sibiro miestų Novosibirske. Ten įgijo geologės-topografės profesiją ir išvyko dirbti pagal paskyrimą į Tiumenę. Tai buvo 1955 metai – sovietinio modernizmo pakilimas, Sibiro beribių plotų užkariavimo bei turtingų klodų ieškojimo, įsisavinimo laikas. Atvykusi į naftininkų stotį, ji sutiko jaunuolį iš Lietuvos – Vytautą Strolį, mano tėtį, gimusį 1932 m. Radviliškio rajone, Gankių kaime, stambių ūkininkų Igno ir Onos Strolių šeimoje, turėjusių 30 ha dirbamos žemės ir 15 ha miško tarpukario Lietuvoje. Jis buvo vyriausias brolis iš trijų šeimos sūnų, nuo pat vaikystės linkęs prie knygos ir mokslo. Todėl tėveliai nusprendė jo nelenkti prie žagrės, bet leisti į mokslus bei vylėsi, kad jis žengs senelio brolio profesoriaus – Lietuvos keramikos tėvo Liudviko Strolio, studijavusio Paryžiaus menų akademijoje, pramintą kelią. Pradžioje mano tėtį siuntė mokytis į pradinę Joniškio mokyklą, vėliau į Šiaulių vyrų (dabar J. Janonio) gimnaziją, kurią jis 1952 m. ir baigė. Beje, šią gimnaziją prieš kelerius metus baigė ir mano dukra Akvilė. Ji džiaugėsi, kad tęsė šeimos tradiciją, apie kurią girdėjo ne tik iš mamos lūpų, bet ir matė kelių kartų Strolių nuotraukas gimnazijos muziejuje.
Mano tėvo šeima išgyveno sunkų ir dramatišką Lietuvos okupacijos, turto nacionalizacijos laikotarpį 1949 m. bei negailestingą šeimos išsklaidymą. Visa tai ne tik paliko gilią žaizdą šeimos gyvenime, bet ir pakreipė tėvo šeimos narių kelius skirtingomis kryptimis. Okupacinė valdžia atėmė žemę ir visą turtą, sudegino pastatus, ištrėmė motiną Oną į Sibirą (dėl to, kad rėmė lietuvių partizaninį judėjimą, kovojusį už tautos nepriklausomybę). Tėvas Ignas, šeimos sutarimu, pabėgo ir išslapstė sūnus pas gimines. Močiutė Ona – drąsi, valinga ir ryžtinga bei labai pamaldi katalikė moteris – viena ryžosi pakelti Sibiro katorgos kančias. Vis dėlto Sibiras palaužė jos sveikatą, ir nors 1953 m. sulaukė politinės reabilitacijos, 1957 m. ji mirė nuo džiovos, nepamačiusi nė vieno savo anūko. Vėliau savo tėčio charakteryje galėjau pastebėti močiutės bruožų: užsispyrimą, tvirtą valią ir ryžtą siekiant tiesos bei teisingumo Sovietų santvarkojs metais įvairiose gyvenimo situacijose bei puoselėjant mokslingumą, pažinimą, pasiryžtant keisti profesiją. Manau, kad šiek tiek to charakterio paveldėjau ir aš: savy neretai aptinku stiprią valią kaip Dievo dovaną siekti ilgalaikių tikslų ir neprarasti vilties, aukotis dėl nemenkaverčių dalykų, polinkį mokytis.
Psichologijos mokslas pastebi, jog daug ką paveldime iš savo artimųjų, nors jų asmeniškai nepažinome: charakterio bruožus, pasaulėjautą, gebėjimus ir kt.
Dėl to, kad močiutė buvo ištremta, mano tėvas negalėjo studijuoti europinėje Sovietų Sąjungos dalyje. Nors jį traukė meno pasaulis, fotografija ir filmas, troško mokytis kino operatoriaus profesijos, vis dėlto politiniai-ideologiniai įvykiai nulėmė kitokį gyvenimą. Jam rekomendavo geriau vykti mokytis į Sibirą – juk toliau tremtinės sūnaus niekas nebenutrems. Baigęs gimnaziją Šiauliuose, jis išvyko studijuoti geologo naftininko profesijos Novosibirsko geologijos institute. Baigęs studijas, gavo paskyrimą dirbti Tiumenėje. Už puikų mokslą ir žinių pritaikymą buvo paskirtas naftininkų stoties viršininku. Ten dirbusių geologų užduotis buvo naftos klodų Sibiro taigoje paieška ir eksploatacija naujos valstybės labui.
Prieštaringame Sibire, pilname gamtos turtų, bet ir menančiame įvairių tautų tremtinių skausmą, susitiko bei susituokė mano tėvai. 1957 m. ten jiems gimė jų pirmagimis sūnus Arnoldas. Po dešimties metų intensyvaus darbo Tiumenės geologijos skyriuje mano tėvui buvo pasiūlyta vykti į Lietuvą ir prisidėti prie geologijos naftininkystės skyrių kūrimo Lietuvoje. Jam buvo patikėti Šiaulių Seisminės partijos (ją sudarė kelios stotys) įkūrimo ir plėtojimo darbai. Kupini džiaugsmo ir entuziazmo 1967 m. mano tėvai atvyko į Lietuvą – po ilgų metų tėvas grįžo į savo gimtinę. O po dvejų metų įsikūrimo jaudulio gimiau aš, seniai lauktas kūdikis.
Tarp manęs ir brolio yra 12 metų skirtumas. Buvau „pagrandukas“, visos šeimos numylėtinė. Vaikai mūsų šeimoje tarsi paženklino gyvenimo etapus: mano brolis tėvams buvo pirmasis, Sibiro laikotarpio, jų jaunystės vaikas, o aš – Lietuvos kūdikis, gimęs jau brandiems tėvams. Gal dėl to, kad brolis gimė Sibire, kur praėjo ir jo vaikystė, susiformavo jo „klajoklio“ charakteris?.. Mat tėvams dažnai tekdavo keltis iš vienos naftininkų stoties taigoje į kitą, o po visas taigos platybes jie, žinoma, vežiojosi ir mažylį. Atvykus į Lietuvą, broliui buvo gan sudėtinga – nauja kultūra, kita kalba, nauji draugai. Arnoldas taip ir neprigijo Lietuvos žemėje. Sulaukęs pilnametystės, įgijęs statybų elektriko specialybę, jis vedė baltarusę moterį ir išvyko gyventi į Minską. Visą savo gyvenimą dirbo statybose ir keliavo po Rusiją. Šiuo metu dirba Maskvoje, tačiau vis mąsto apie Sibirą, trokšta ten sugrįžti…
Tuo tarpu man yra priimtinesnis sėslus ir nuoseklus gyvenimas vienoje vietoje. Manau, šį mano polinkį galėjo lemti tai, kad kai gimiau, tėvai buvo vyresni ir sėslesni. Jie kaip šeima įleido šaknis Lietuvoje. Tėvas, padirbėjęs geologu dar penketą metų, nusprendė keisti profesiją, nes kaip vadovas nuolatos jautė įtampą, buvo akylai sekamas KGB. Mama liko dirbti geologe, o tėvas įgijo ekskursijų vadovo profesiją ir tapo puikiu profesionaliu gidu. Naujieji bendradarbiai jį vadino „vaikščiojančia enciklopedija“. Pažintinės kelionės ir knygos buvo viso jo gyvenimo hobis. Jis puikiai, tarsi penkis savo rankos pirštus, pažinojo Sovietų Sąjungos didžiuosius miestus. Prisimenu mūsų šeimos keliones kartu.
Tėvas įskiepijo man meilę kultūrai, menui, architektūrai, o kartu su mama – ir didelę meilę knygai. Šiandien mano namuose glaudžiasi tikrai nemaža tėvų biblioteka. Ji man primena, kaip mūsų šeima nuostabiai leisdavo laiką – garsiai skaitydavome vieną ar kitą knygą. Tėvas pirmasis atvežė man dovanų Bibliją. Tada man buvo 16 metų. Širdyje gimė didžiulis noras perskaityti Šventąjį Raštą. Prisimenu, kaip nustebusi paklausiau tėčio: „Kodėl mūsų namų bibliotekoje nėra Biblijos? Gal galėtum man ją gauti?“ 1985 m. tėvas kažkokio Rusijos miesto antikvariate aptiko rusų Sinodalinio vertimo Bibliją, ją nupirko ir parvežė man. Šiandien ryškiai prisimenu, kaip kartu su mama godžiai garsiai skaitėme Šventąjį Raštą. Tėvas tada sakė: „Jūs man primenate mano mamą, kuri buvo labai religinga.“
Po ketverių metų išpažinau Kristų savo Viešpačiu ir Gelbėtoju, dar po mėnesio išpažinimo malda meldėsi mama, o galiausiai Viešpatį į širdį pakvietė ir tėtis. Tad 1989–1990 metais visi pažinome Kristų kaip asmeninį Gelbėtoją. Tai buvo nuostabios Dievo malonės, Jo dangiškos šviesos ir laimės akimirkos – visi tapome Dangiško Tėvo vaikais ir prisidėjome prie naujos bažnyčios „Tiesos žodis“ atsiradimo Šiauliuose. Nuo 1990 metų mano tėvų namuose ėmė rinktis tikintis jaunimas – draugai ir pažįstami. 1991 m., Dievo paraginta ir pritariant tikintiesiems, paskelbiau bažnyčią „Tiesos žodis“, kurios nariais tapo ir abu mano tėveliai.
Aš ir tėtis
Šeima mano asmenybei ir gyvenimui padarė didžiulę įtaką, suteikė be galo daug neaprėpiamų ir nesuskaičiuojamų turtų. Pirmiausia, augdama mišrioje šeimoje iš tėvelių išmokau kultūrų tolerancijos ir pakantumo įvairių tautų žmonėms. Mat mano kraujo giminaičių galima rasti nuo Sibiro iki Lietuvos. Mano tėvai puoselėjo toleranciją vienas kito atžvilgiu, gerbė vienas kito kalbą ir kultūrą, stengėsi suprasti vienas antrą, bet niekada neprarado savo tautiškumo. Mūsų šeimoje visada vyravo dvikalbystė: su mama mes, vaikai, kalbėjome rusiškai, su tėvu – lietuviškai. Tai mums buvo natūralu. Tėvų lankstumas padėjo ir mano paauglystės metais: kaip jie gebėjo lanksčiai priimti vienas kitą, taip gana jautriai prisitaikydavo ir prie mano paauglystės iššūkių.
Nors tėtis buvo griežtesnis, tačiau paauglystėje nemažai su juo keliavome, kalbėdavomės apie gyvenimo prasmę. Mama buvo draugiška, bendraudavo betarpiškai, puikiai gebėjo komunikuoti su mano draugais. Ji primygtinai prašydavo manęs nesišlaistyti gatvėmis, bet verčiau kartu su draugais kūrybingai leisti laiką mūsų namuose. Todėl tėvų namuose ne kartą vakarodavome su draugais iki paryčių. Tėvų supratimo ir meilės nestokojau. Tėveliai stebuklingai sugebėjo priimti mano jaunatvišką originalią saviraišką, netgi maištingą natūrą, polinkį į filosofiškumą, palaikė naujas geras idėjas, visokeriopai skatino atrasti pašaukimą ir pritarė mano profesijos pasirinkimui.
Aš ir mama
Šiandien, manau, kad toks mano tėvų tolerantiškumas lėmė ir jų atvirumą tikėjimui, visiškai naujai pamaldumo formai. Tėvai nepriekaištavo, kai įtikėjau Dievą, pasirinkau naują evangelinę-charizminę bažnyčią. Priešingai, jie palaikė mane ir visai netrukus patys atidavė savo gyvenimą Kristui. Tik jų padrąsinta galėjau ryžtis priimti Viešpaties pašaukimą tapti pastore.
Šiandien suprantu, kad jų tolerantiškumas teka ir mano gyslomis: atrodytų, galiu priimti žmogų tokį, koks jis yra, neatsižvelgdama į tautybę, lytį, socialinę padėtį, fizinę ar psichologinę būklę. Nors jaunystėje tik šiek tiek susidūriau su neįgaliais žmonėmis, tačiau, mano pačios nuostabai, natūraliai sugebėjau priimti savo uošvį kurčnebylį, su juo draugiškai bendrauti. Jis praturtino mano pasaulį – leido patirti, kad žmonės bendrauja ne tik žodžiais, bet visa savo kūno kalba.
Mąstydama apie savo šeimą suvokiau, kad iš jos paveldėjau gebėjimą praminti kelius naujose srityse, tam tikrą novatoriškumą. Mano tėvai turėjo tą savybę. Jie drąsiai ėmėsi įvaldyti Sibiro platybių, žengė ten, kur dar nebuvo žengusios žmogaus kojos. Jie kėlėsi į Lietuvą, kad padėtų įvaldyti naują geologijos ir naftininkystės sritį mūsų tautoje. Iš Dievo malonės, man taip pat teko novatoriška tarnystė, tik dvasinėje plotmėje – atnešti tikėjimą į mūsų šeimą bei pradėti evangelinę-charizminę bažnyčią Šiauliuose ir Šaulių regione.
***
Nagrinėdama savo šeimos genogramą, savo šeimoje ir charakteryje pamačiau įvairių įdomių atsikartojimų. Antai, žvelgdama į savo tėvus bei į tėvo giminę, matau, kad šeimos vyras ir žmona būdavo tos pačios profesijos atstovai arba dirbo panašius darbus: pusę savo santuokinio gyvenimo mano tėvai abu dirbo geologijos srityje, mano tėvo tėvai ir seneliai visi buvo ūkininkai. Šiandien aš ir mano vyras Aidas Krikštaponis jau 23 metus drauge darbuojamės bažnyčioje. Aš esu bažnyčios pastorė, o jis – administratorius, atsakingas už administracinę, naujų technologijų bei ūkinę bendruomenės veiklas. Peržvelgdama vyro giminės vyriškąją liniją, pastebėjau labai įdomią detalę – jo senelis Juozas Krikštaponis ir prosenelis Simonas Krikštaponis buvo pamaldūs bažnyčios tarnai, ištikimai tarnavę bažnyčioje kaip zakristijonai. Prosenelis Simonas už garbingą ir dorą tarnystę buvo palaidotas vienos katalikų bažnyčios šventoriuje. Kalbėdamiesi su vyru, pagalvojome, kad Krikštaponių giminei būdingas diakonų patarnavimas ir paslaugumas.
Kai žvelgiu į savo charakterį, taip pat pastebiu galimą giminės įtaką. Esu intravertė ir jau nuo vaikystės pastebėjau, kad galiu pakelti psichologinį skausmą ir kančią. Vaikystėje buvau gana gležna, trapios sveikatos. Ikimokykliniame bei ankstyvame mokykliniame amžiuje nemažai laiko – savaitėmis, o kartą net kelis mėnesius – praleisdavau ligoninėse. Sovietmečiu mažamečiai vaikai ligoninėje gulėdavo be tėvų, o karantino metu tėvams net drausdavo vaikus lankyti. Pasimatydavome tik prie lango. Mama pasakodavo, kad kiekvieną kartą, kai ji matydavo mane mažutę, trapią ir ramią, žvelgiančią pro ligoninės langą, jai suspausdavo širdį. Ji svarstė, iš kur toks mažas vaikelis semiasi vidinių jėgų, ištvermės ir kantrybės ligos patale, kai šalia nėra geriausių vaikų guodėjų – tėvelių.
Pamenu, kad viduje tikrai kentėdavau, bet tą kentėjimą stebuklingai galėjau pakelti. Gal tai dėl intravertiško būdo? Šiandien manau, kad tą gebėjimą pakelti vidinį skausmą galbūt paveldėjau iš kantrios savo močiutės – mano tėvo mama viena už visą šeimą sutiko kęsti Sibiro lagerių kančią. Dėl tokios jos aukos visi vaikai, nors ir išslapstyti pas gimines, bet liko Lietuvoje ir galėjo tęsti mokslus. Taip pat sužinojau, kad mano mamos močiutė Aliona Kravcova, nors ir rusė, nukentėjo nuo sovietų revoliucijos, nacionalizacijos ir savo giminių žiaurumo: po Spalio revoliucijos jos vyro, Deniso, brolis nužudė jį dėl žemės ir „pasistengė“, kad šeima būtų ištremta į Sibirą. Tad mano prosenelė Aliona, patyrusi žiaurią vidinę skriaudą ir traumą, išgyvenusi tragišką vyro netektį, giminių išdavystę ir turto nusavinimą, su septyniais vaikais buvo ištremta į Sibirą. Taip Sibire atsidūrė ir mano mamos giminaičiai iš Pamaskvės. Šiandien sunku suvokti, kiek moteriai su mažamečiais vaikais reikėjo vidinių jėgų pradėti naują tremtinės gyvenimą atšiauriomis Sibiro sąlygomis. Tačiau ji gyveno ilgai (net 93 metus) ir, kiekvieną dieną klūpėdama ir užtardama juos prie ikonos savo namo kampelyje, išaugino visus savo vaikus. Tik Dievas galėjo padėti atleisti, išlikti bei atrasti naują gyvenimo prasmę!
Galiausiai, paminėsiu dar vieną pastebėtą mūsų šeimos aspektą. 1997 metais mums su Aidu gimė antrasis kūdikis, berniukas, kuris, deja, vos gimęs mirė. Jam buvo diagnozuota širdies yda. Galvojame, kad ir tai galėjo lemti šeimos genetika. Pirmiausia, su vyru pastebėjome, kad mūsų šeimos vyrų silpnoji vieta – širdis. Mano tėtis ir jo tėtis mirė ištikti širdies smūgio – infarkto. Kita vertus, mano močiutė Uljana ir vyro močiutė Veronika taip pat buvo netekusios kūdikių. Mano mama augo keturių vaikų šeimoje, trys vaikai buvo mirę dar kūdikystėje. Aido tėtis gimė šešių vaikų šeimoje, iš kurių du mirė dar būdami kūdikiai. Jų mirčių priežastys nėra žinomos. Be abejo, tais laikais vaikų mirštamumas buvo didelis, tačiau per kartų kartas pasikartojančios genetinės ligos suteikia naudingos informacijos apie žmogų, padeda geriau pažinti save ir artimuosius bei paguodžia sunkią valandą.
Manau, kad ir šis tyrimas dar labiau padėjo pažinti save, apmąstyti savo šeimos istoriją bei prisiliesti prie savo šaknų. Savęs pažinimas, kaip pastebėjo reformatorius J. Kalvinas, yra viena iš dviejų svarbiausių pažinimo laukų žmogaus gyvenime: pažinti Dievą ir save patį – dvi neišsemiamos gelmės!