Šįkart dr. Willemas VanGemerenas viešnagę Lietuvoje pradėjęs Šiauliuose, vasario 25 d., atvyko į Kauną. Nors kauniečiai paprastai renkasi trečiadieniais, šį ketvirtadienio vakarą susirinko nemažai tiek Kaune gyvenančių, tiek iš kitų Kauno krašto bažnyčių atvykusių tikinčiųjų.
Jau Šiauliuose pradėjęs kalbėti apie XXI a. bažnyčiai kylančius iššūkius ir tai, kad juos įveikti gali tik gyvybinga bažnyčia, dr. Willemas VanGemerenas tęsė šią temą ir Kaune. Pasiremdamas 135 psalme, svečias metė mums iššūkį – ne tik lankyti bažnyčią, bet ir puoselėti santykius su Dievu, būti gyvais Kristaus liudininkais ir šlovinti Dievą net ir tuomet, kai ne viskas klostosi taip, kaip tu nori. Sekuliarėjančiam pasauliui reikalinga gyvybinga Bažnyčia, ne šiaip bendruomenė.
Atskleidęs 135 psalmės kontekstą – žydai gyveno tarp pagonių, kurie klausė: „Kur jūsų Dievas? Tenužengia ir teparodo savo galią“, – svečias kvietė mokytis bent 5 minutėms atidėti savo problemas į šalį ir nukreipti savo žvilgsnį ir mintis į Jį: „Mes, žmonės, nesame svarbūs, svarbus yra Jėzus. Tad lavinkimės mažiau mąstyti apie save ir daugiau – apie Jį. Pamėginkime ir eidami į bažnyčią palikti savo problemas, vargus, eikime susitikti su Viešpačiu, šlovinti ir garbinti Jį, nelaukime tik palaiminimų ir atsakymų iš Jo. Prisiminkime persekiotus mokinius – jiems atpirkimas buvo antroje vietoje, nes jie mylėjo Atpirkėją, žinojo, kad Dievas ir yra gyvenimas, – kalbėjo svečias. – Jėzus kviečia mus į Dievo artumą. Mokykimės ir dykumoje atrasti Jį, žavėtis Jo grožiu, šlovinti ir garbinti Jį todėl, kad Jis yra geras. Jis yra didis ir suverenus. Jis daro tai, ką yra sumanęs, ir tada, kada Jis to nori. Viešpats yra geras, myli ir laimina mus, bet daro tai tada, kada nori, ir taip, kaip nori. Galbūt mums skaudės drauge su netikinčiais, bet mes žinome, kad atpirkimas tikrai ateis“.
Apibendrindamas dr. Willemas VanGemerenas sakė: „Pasauliui sekuliarėjant, reikalinga gyvybinga bendruomenė. Tokios bendruomenės centre yra Dievas, o žmonės pasilieka Jo šešėlyje – jie myli Dievą, kalba apie Jį, gyvena su Juo ir įgauna drąsos pasitikti šio pasaulio iššūkius. Tai – vilties bendruomenė. Tad pasilikime Jo žodyje, gyvenkime su Juo, ir Jo artumas bus mums realus.“ Po maldos, išpažįstant, kad mes norime mylėti Dievą, bet mums sunkiai sekasi, nes mes vaikomės kitų dalykų, prašėme padėti labiau pasitikėti Juo, kad šlovintume ir garbintume Jį tiek gerais, tiek sunkiais laikais.
Susirinkimo pabaigoje, svečias skyrė laiko atsakyti į iškilusius klausimus. Žmonės prašė patarti, kaip praktiškai pasilikti Dieve, kaip suprasti Dievo išrinkimą ir suverenumą, klausė, kur yra riba tarp autentiško tikėjimo ir religinės veidmainystės, kada gyrius Dievui yra priimtinas, o kada ne ir kt. Ir atsakydamas profesorius ragino skirti laiko Dievui ir pasilikti Jo žodyje, mokytis pasitikėti Juo, kad Jis išspręs problemas savo laiku ir savais būdais, daugiau mąstyti apie Jį ir Jo Sūnų, nes tik per Kristų mes esame Dievui priimtini, tik būdami Jo artume nelyginame savęs su kitais, tik Jame atrandame tikrą ramybę ir gyvenimą.