Kai mūsų bendražygiai išeina pas Viešpatį, jie tampa dar vienu liudijimu mūsų kelyje – liudijimu, kad ir mes kažkada baigsime savo žemiškąją kelionę… Tačiau kai šią kelionę baigia žmogus, kurį mylėjome, kurį pažinome ir branginame iki šiol, jis tampa itin gyvu šios tikrovės liudijimu… Ne tik tos tikrovės, kuri mūsų laukia, bet ir tos, kurioje jau dabar esame, būdami Kristuje. Taip, jie išeina ir tampa liudytojais liudytojų debesyje (pgl. Hbr 12, 1). Esu tikra, jie turėtų ir norėtų mums daug ką papasakoti ir pasakyti… Kokia būtų pati svarbiausia žinia iš jų lūpų? Ką jie pasakytų, jei būtų leista mums susitikti?
Neseniai viena pastorė liudijo, kad prieš keletą savaičių pas Viešpatį išėjo jos mama. Jau senyva moteris… Prieš mirtį ji pasakė dukrai, kad nieko nėra svarbiau šioje žemėje, kaip būti su Kristumi, mylėti Jį ir gyventi dėl Jo. Galima sakyti, ji palaimino dukrą tokiam gyvenimui ir išėjo…
Pagalvojau: „Kokia palaiminta mama, užauginusi vaiką, tarnaujantį šiandien Viešpačiui. Kokia palaiminta mama, žinanti, kas yra svarbiausia šioje žemėje.“
Ir nors atsisveikinti su artimaisiais nėra paprasta, vis tik tikinčiųjų mirtis – tai ne liūdna, o palaiminta tikrovė, nes žmonės įeina į savo amžinąjį paveldą Kristuje. Gedintiems nėra paprasta atsisveikinti, tačiau netekties valandą mus guodžia Viešpats – Jis surenka savuosius, o mes taip pat esame Jo, todėl ir mes regėsime Jo šlovę, šlovę Tėvo Viengimio Sūnaus. Kokia šlovinga tikrovė!
Šįryt man buvo priminta, kad šiandien vienos sesės Kristuje gimtadienis. Tik švenčia ji jau danguje. Su daugybe šventųjų, angelų ir kitų Jo kūrinių. Esu tuo tikra. Lygiai taip, kaip esu tikra, kad niekas šiandien man netrukdo švęsti Kristaus gyvenimo, Jo prisikėlimo ir šlovės, kuri jau apreikšta mumyse. Galiu švęsti, galiu nešvęsti – galiu šokti, galiu ramiai stovėti. Galiu džiaugtis, galiu mėgautis ramybe – esu visiškai laisva elgtis taip, kaip noriu.
Tik kai akys regi, kai širdies akys yra atviros matyti Jo tikrovę – tai teikia begalinį džiaugsmą. Juk matydamas Jo tikrovę negali būti abejingas… Kaip tie vyresnieji, aprašyti Apreiškimo knygoje, garbinantys Viešpatį – vos pamatę Jo didybę jie krinta Jam po kojų… Vėl ir vėl. Nes jie mato. Kai ir mes regime širdies akimis (Ef 1, 18), taip pat negalime likti abejingi, tarsi nieko nevyktų. Negalime tiesiog beviltiškai liūdėti, nes Kristuje regime gyvenimo apstybę, ir toji apstybė kaip tik „kybo“ virš mūsų, o tiksliau – yra mumyse. Taigi, nemanau, kad tarp tų, kurie danguje, ir tų, kurie žemėje, yra didelė atskirtis: ir vieni, ir kiti myli Viešpatį ir gyvena Jo akivaizdoje. Ir vieni, ir kiti šlovina Jį ir Jam dėkoja. Ir vieni, ir kiti mėgaujasi gyvenimu Jame.
Didysis skirtumas yra tai, kad jie jau regi, o mes dar gyvename tikėjimu. Jie jau regi Kristaus pergalę, o mes ją regime ir skelbiame tikėjimu. Jie danguje regi išgydytus ir išlaisvintus žmones, o mes čia, žemėje, tai regime tikėjimu ir todėl meldžiamės, kad būtų kaip danguje, taip ir žemėje – kad ir čia būtų išgydyti kūnai bei atstatytos, išlaisvintos sielos. Jie jau regi ir apčiuopia, kad yra išplėšti iš tamsos ir perkelti į Mylimo Sūnaus karalystę, o mes esame tuo tikri tik tikėjimu. Jie žino, kad Dievas yra be galo turtingas, mylintis, apstus malonių, ir danguje nėra nė šešėlio blogio, o mes visa tai – kad Dievas yra geras, ir visos geros dovanos ateina iš Jo, o blogos – iš velnio (Jn 10,10), – žinome tikėjimu.
Jie, esantys danguje, jau nekovoja tikėjimo kovų, o mes vis dar kovojame, bet kovojame žinodami, kad Kristus veda mus triumfo eisenoje (2 Kor 2, 14). Jie jau neturi galimybių šioje žemėje laimėti tam tikrų kovų, o mes šią galimybę dar turime – dar galime tapti tais nugalėtojais Jame, kuriais Viešpats ir kviečia mus tapti (Apr kn 2, 7. 17; 3, 21). Jie jau negalėtų šioje žemėje praskirti jūros, kaip tai darė Mozė, sustabdyti saulės, kaip tai padarė Jozuė, prikelti kokio mirusio žmogaus, kaip tai padarė apaštalas Petras, ar uždėti rankas ant ligonių, kaip drąsino Jėzus (Mk 16), o mes vis dar galime. Mes vis dar galime ir turime gyventi tikėjimu ir Jo vardu daryti nuostabius darbus (Jn 14, 12).