Stulbinanti Dievo malonė

Nors ir žinome Šventojo Rašto tvirtinimą, jog Dievas yra maloningas, tačiau daugeliui mūsų sunku tuo patikėti. Kai kuriems kyla klausimas, kas iš tiesų yra malonė. Jei kasdien rimtai pripažintume savo nuodėmių baisumą ir suvoktume Dievo teisumą, turbūt klaustume Dievo: „Ar Tu vis dar mane myli?“ arba „Kodėl Tu toks kantrus man?“, „Kodėl nesunaikinai manęs dėl to, ką aš padariau?“

Mes vis aiškiau suvokiame savo nuodėmingumą ir vis labiau nekenčiame nuodėmės, tad mums be galo reikalingas biblinis požiūris į Dievo malonę. Mums reikia, kad Raštai nupieštų aiškų paveikslą, koks yra Dievas ir kaip labai Jis myli mus Jėzuje Kristuje. Mums reikia išvysti Raštuose minimą Dievą, kuris yra toks maloningas, kad tai suvokę imame raudoti ir atgailauti.

Ką mes galvojame apie Dievą

Skaitydami Michėjo pranašystės 6 skyrių matome, kad izraelitai turėjo iškreiptą supratimą apie Dievą. Nuo pirmos iki penktos eilutės skaitome, kad Viešpats švelniai priekaištauja jiems, klausdamas: Mano tauta, ką tau padariau ir kuo apsunkinau? Viešpats primena izraelitams, kaip Jis išlaisvino juos iš Egipto vergijos, ir kitus jų naudai atliktus didžius darbus, tačiau 6–7 eilutėse skaitome pribloškiantį, tačiau skausmingai pažįstamą jų atsaką: Su kuo man ateiti pas Viešpatį, nusilenkti aukštybių Dievui? Ar ateiti su metinių veršių deginamosiomis aukomis? Ar Viešpats priims tūkstančius avinų ir daugybę aliejaus? O gal man atiduoti savo pirmagimį už nusikaltimus, savo kūno vaisių už savo nuodėmę? (Mch 6, 6–7).

Užuot dėkoję, izraelitai parodo, ką jie iš tiesų mano apie Dievą. Sąmoningai ar ne, jie piešia reiklaus ir žiauraus Dievo, kuriam neįmanoma įtikti, paveikslą. Kalbėjimo tonas neaiškus. Galima manyti, jog kalbėtojas nuoširdžiai mėgina atgailauti arba kad kalbantysis yra pasipiktinęs. Tačiau jų požiūris į Dievą prasilenkia su realybe. Ir man toks jų požiūris į Dievą labai gerai pažįstamas...

Dar mokydamiesi koledže, kartu su draugu išpažinome vienas kitam nuodėmes ir meldėmės. Išpažinimo ir maldos metu atradome, kad abu labai panašiai įsivaizduojame Dievą. Abu matėme Jį tarsi piktą tėvą, sėdintį soste, supykusį ir priblokštą dėl to, kad mes ir vėl nusidėjome. Dievas, kurį įsivaizdavome, buvo nekantrus, piktas ir visiškai mumis nusivylęs. Mes manėme, kad mūsų dangiškasis Tėvas nuolat yra nusivylęs dėl sukilusių savo vaikų. Todėl dabar, skaitydamas šias Michėjo pranašystės eilutes, aš suprantu izraelitus.

  • Dievo malonė nesulyginama su žmogaus malone

Mūsų supratimas apie Dievo malonę iš dalies siejasi su tuo, ką patyrėme vienas iš kito. Nesvarbu, ar tai susiję su mūsų tėvais, giminaičiais ar apskritai su žmonija, tai, ką mes išgyvenome susidūrę su nuodėmingais ir sužeistais žmonėmis, paveiks ir mūsų požiūrį į šventą ir teisų Dievą. Mes nepažįstame malonės, gailestingumo, ir viskas yra paženklinta nuodėmės. Žmogiškai kalbant, nors mes ir patyrėme malonę, mes niekada nesutikome žmogaus, kuris tobulai tą malonę įkūnytų.

Mąstant apie tai, kaip mes mylime ir rodome malonę kitiems, man iškilo du dalykai, atskleidžiantys mūsų motyvaciją atleisti:

  • 1) natūraliai žmogus gali būti maloningas tik todėl, kad daugiau ar mažiau suvokia, jog ir pats yra ne mažiau kaltas nei tas asmuo, kuriam reikia malonės;
  • 2) žmogus atleidžia kitiems, nes dažniausiai žino tik mažą dalelę to, dėl ko tas kitas žmogus iš tiesų yra kaltas.

Esu tikras, jog yra daugiau žmogiškų motyvų būti maloningam, tačiau vien tik iš šie du parodo mums du faktorius, kurie vaidina svarbų vaidmenį, kai kalbame apie mūsų gebėjimą atleisti, – tai mūsų pačių nuodėmės ir nežinojimas.

Stulbinanti malonė

Vos pradėjęs tai analizuoti, apstulbau. Dievas nėra nei nuodėmingumo, nei neišmanymo apribotas ir yra maloningas tikrai ne dėl šių faktorių. Jis yra šventas ir teisus Dievas, Jame nėra jokios nuodėmės, Jis kupinas gerumo ir meilės. Jis niekados nesuklydo ir nėra nieko, kas Jam būtų nepasisekę. Jis yra tobulas. Jei Jis būtų gydytojas, nė vienas Jo pacientas nemirtų. Jei Jis būtų teisininkas, Jis visada laimėtų bylą. Neįmanoma išmatuoti Jo teisumo ir nepriekaištingumo.

Vis dėlto kai mes, nuodėmingi ir sukilę vaikai palaidūnai, spjauname Jam į veidą ir voliojamės savo nuodėmėse, liūdindami Jo Dvasią, Jis kviečia mus atgailauti ir, nuoširdžiai mylėdamas bei išskėstomis rankomis laukdamas mūsų, sako: „Vaikeli, grįšk namo.“

Pro Jo akis neprasprūsta nė viena mūsų nuodėmė – Jis žino viską, ką mes kada nors padarėme, mato ir blogį, kurį mes stengiamės pridengti savo gerais darbais, bet geba tai pakelti. Nors Jis žino, kas mes iš tiesų esame, tai niekada neužgoš Jo meilės mums.Viešpats pažįsta mus, geba mus meiliai pabarti, ir tas Jo artumas yra antgamtinis. Dievo malonė stulbina. Kiekvieną kartą, kai mąstau apie šią realybę, pradedu verkti, nes tarnauju Dievui, kurio meilė ir malonė mane glumina.

  • Pažinkime Dievo malonę

Ši malonė skelbiama visame Šventajame Rašte. Mūsų Dievas yra gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos, parodantis gailestingumą tūkstančiams, atleidžiantis nusikaltimus, neteisybes ir nuodėmes (Iš 34, 6–7). Ši malonė išskiria krikščionybę iš kitų religijų ir mokymų. Jokia kita religija nepabrėžia dieviškos malonės taip, kaip tai daroma Biblijoje. Štai kodėl, jei krikščionis nori augti ir bręsti, skaityti Bibliją ir bendrauti su Dievu yra būtina. Kuo mažiau skaitome Bibliją ir meldžiamės, tuo blankiau suvokiame, koks yra Dievas. Jei nori, kad Dievo malonė apstulbintų tave vėl, skaityk Bibliją.

Iš http://www.desiringgod.org

vertė Lina Tamonytė