Nors jau greitai Velykos, dar neišblėsę ir praėjusių Kalėdų įspūdžiai. Kasmet kalėdiniu laikotarpiu pas vaikus į atokius rajono kampelius išvyksta grupelė Radviliškio bažnyčios „Tiesos žodis“ tikinčiųjų su dovanėlėmis. Tas laikas kupinas šventinių rūpesčių šeimose, renginių darbovietėse ir mokyklose, bet šie užsidegę jauni žmonės kasmet nepailsdami vėl imasi nelengvos užduoties – paruošti ir išdalinti dovanėles kelių nepasiturinčių šeimų vaikams. Per praėjusias Kalėdas dovanėles jie ruošė ir dalijo jau 10 kartą. Visus šiuos metus šioje veikloje dalyvauja Lina Kazlauskienė. Paprašėme jos pasidalinti per tiek metų sukaupta patirtimi.
Kaip prasidėjo ir augo ši tarnystė?
Bažnyčia ne vienerius metus dalyvavo organizacijos „Samariečio krepšys“ akcijoje „Vaikų Kalėdos“. Dalijant atvežtas dovanėles, mums, trims sesėms, kilo mintis pačioms suruošti dovanėles vaikams. Padarėme tris. Kitais metais pakalbinome prisidėti daugiau žmonių. Vėliau darbas įsibėgėjo. Surinkome pinigų, pirkome daiktus ir dėliojome į batų dėžutes. Po kurio laiko batų dėžutės pasirodė per mažos, norėjosi ne tik pradžiuginti vaikus žaislais ir saldumynais, bet įdėti ir daugiau drabužių, apatinio trikotažo, mokyklinių, higienos reikmenų. Tad dėžutes pakeitė maišeliai.
Kasmet gimsta naujų idėjų. Dovanėlę ruošiame kiekvienam vaikui asmeniškai pagal amžių ir poreikius. Jei yra galimybė, aplankome tą šeimą dar prieš Kalėdas, pamatome poreikius. Smagu dovanėlėmis pradžiuginti ne tik vaikus, bet šiltomis pirštinėmis, šaliku ar dar kuo nustebinti ir mamą arba pasirūpinti kokia namų reikme. Rudenį per Derliaus šventę suneštos konservuotos gėrybės taip pat praturtina tų šeimų šventinį stalą.
Tai nemažai kainuoja. Iš kur gaunate pinigėlių?
Verčiamės iš suaukotų lėšų. Jau lapkričio mėnesį bažnyčioje primename apie vyksiančią akciją ir pakviečiame dalyvauti. Visada yra noriai prie šio darbo prisidedančių žmonių. Norime kuo mažiau išleisti žmonių paaukotų pinigų ir paruošti kuo turtingesnes dovanėles, tad jau nuo vasaros stebime prekybos centrų akcijas, išpardavimus. Su vietiniais verslininkais, prekybininkais, turgaus prekeiviais tariamės dėl nuolaidų. Paskaičiavome, kad kai kuriuos daiktus galima numegzti – tai 5–6 kartus pigiau negu pirkti, todėl kepurių, šalikų, kojinių, pirštinių neperkame – jų primezga nagingos sesės. Tortą, pyragą taip pat iškepa darbščios šeimininkės. Visur matau Dievo malonę ir išmintį.
Kaip randate vaikus, kuriuos lankysite?
Sakyčiau, atsitiktinai, bet žinau, kad Viešpats nukreipia. Kartais apie vargingai gyvenančias šeimas papasakoja koks sutiktas žmogus, perskaitau laikraštyje, išgirstu per žinias... Lankome šeimas, kuriose stokojama visko, kartais net pieštukai ar tortas jiems yra prabanga. Vežamės net vienkartinius indus vaišėms, nes šeima gali neturėti puodelių.
Seniai turėjau svajonę pasiekti atokiausius užkampius, nuošaliausias, sunkiai pasiekiamas vietas, „kemsynus“, kad šventę patirtų tie, kurių kasdienybė pilka ir skurdi, kurie apie šventę gal net svajoti nedrįsta. Ne kartą vykome prisidėję į bagažinę kastuvų ir guminių botų. Lengvasis automobilis ne visur pravažiuoja, tad kartais tenka nemažą kelio galą paėjėti.
Papasakok, kas labiausiai įsiminė.
Jaudina kiekvienas susitikimas. Štai mergaitė, ištraukusi iš dovanų maišelio šlepetes, šaukia: „Mama, žiūrėk, ką gavau! Nebereikės man skolintis tavo šlepečių...“ Arba aplankėme vieną šeimą, o iki kitų namų buvo reikalingas vedlys, kad miškuose nepaklystume. Galėtų palydėti vaikas, bet brolis išėjo apsiavęs vieninteles namuose esančias kojines. Dovanų maišelyje berniukas rado kojines, šaliką, ir mes turėjome palydovą. Kitą kartą surengėme šventę bažnyčioje ir atsivežėme šeimą, besilaukiančią devinto vaikučio. Po to jie pasakojo, kad pirmąkart per 15 metų išvyko iš namų visa šeima kartu. O vaikai, nors gyvena vos už 5 km nuo miesto, pirmąkart pamatę aikštėje papuoštą eglę ir šventiškas vitrinas, jautėsi kaip pasakoje ir žado netekę negalėjo atitraukti akių. Kitą šeimą nusivežėme į Šiaulių „Akropolį“: didesni vaikai žaidė boulingą, mažieji dūko žaidimų kambaryje, po to pietaudami picerijoje už stiklo sienos ledo arenoje stebėjome tikras ledo ritulio varžybas! Mama sakėsi pirmąkart esanti Šiauliuose, o picą valgė kaip karališką patiekalą.
Darbas nemenkas. Ar daug turi pagalbininkų?
Vienaip ar kitaip prisideda beveik visa bažnyčia. Daug ką darau kartu su geriausia drauge. Pas vaikus vykstame nedidelėmis grupelėmis, 4–5 žmonės, kitaip lankomi žmonės išsigąsta ir užsisklendžia. Paruošiame trumpą programėlę, vaidinimą, papasakojame apie Jėzų. Su vaikais pažaidžiame, apžiūrime dovanėles, vaišinamės atsivežtomis vaišėmis.
Bet prieš tai triūsia visas būrys talkininkų: mezga, piešia, perka, kepa pyragus... Tam, kad pasiektume tolimus kaimus, reikalingi ir vairuotojai. Ištikimi aukotojai kasmet remia pinigais. Ir, aišku, be maldų ir kitokio palaikymo, padrąsinimo greitai išsisemčiau. Esu be galo dėkinga visiems, kurie kuo nors prisideda.
Su kokiais sunkumais susiduri?
Turbūt didžiausia kliūtis – dvasinis pasipriešinimas. Tuo laikotarpiu, žiūrėk, tai mano pačios sveikata sušlubuoja, tai namiškiai suserga. Kartais atrodo, jau viskas, nebepajėgsiu, nesuspėsiu, bet suvokiu, jog tai išbandymas, ir einu toliau. Žinau, kad dalyvauju Dievo darbe. Aišku, dar riboja finansų stoka, kaskart norėtųsi nuveikti daugiau. Anksčiau trūko transporto, dabar atsirado jau daugiau vairuotojų.
Akcijoje kasmet dalyvauja tavo dukros ir kiti bažnyčios jaunuoliai, paaugliai. Kokie jų įspūdžiai? Kaip jų požiūrį keičia pamatytas nepriteklius ir gyvenimo būdas?
Taip, jaunuoliai noriai dalyvauja ir nemažai prisideda tiek ruošiantis, tiek lankant vaikus. O pamatę kitokį gyvenimą, jie labiau vertina tai, ką turi, yra dėkingi ir bent trumpam sumažina savo poreikius ir reikalavimus.
Ar kasmet lankote vis kitus vaikus, ar puoselėjate anksčiau užmegztas pažintis?
Užmezgame asmeninius kontaktus ir kai kuriuos vaikus lankome kelerius metus. Vieną berniuką, turintį kūno ir sielos negalią, lankau jau 10 metų. Kaip kitaip, jei jis kiekvienąkart klausia: „Kada vėl atvažiuosite?“ Su kai kuriomis mamomis susirašinėjame ar susiskambiname. Štai keletas ištraukų iš jų laiškų: „Miela Lina, esu be galo dėkinga jums už suteiktą džiaugsmą mano vaikams, gražias dovanas, bendravimą ir šilumą. Tepadeda jums Dievas.“
„Labai dėkoju, kad yra tokia žmonėms padedanti bendruomenė. Vaikai džiaugėsi gavę dovanėlių. Juos labai pralinksmino ir jūsų pasirodymas.“
„Leiskite padėkoti už šiltą vakarą jūsų bažnyčioje. Nesitikėjau tokio nuoširdumo, nustebau nuo tiek staigmenų ir dovanų. Kaip gera, kad yra tokių šiltų, malonių žmonių. Net nemoku apsakyti, ką šiandien jaučiu... Galiu tik ištarti „Ačiū“.“
Jau dešimtmetį kasmet imiesi šios veiklos. Kodėl tu tai darai? Ką tau pačiai reiškia šis tarnavimas?
Dalyvaudama „Vaikų Kalėdose“ pamačiau tokią savo tarnystę. Dievas ragino nesustoti ir tęsti šį darbą. Mano pačios vaikystė prabėgo panašiuose „kemsynuose“. Viešpats mane iš ten išvedė, įdėjo meilę žmonėms ir parodė tokį būdą skelbti Evangeliją. Jis įkvepia mane eiti į tuos „kemsynus“ ir nešti vaikams džiaugsmą. Kita vertus, lankydama tas šeimas pamačiau, kokie turtingi patys esame, ir negaliu nesidalinti...
Kai matau besidžiaugiančių vaikų akis, tai man teikia nepaprastą džiaugsmą ir palaiminimą. Žinau, kad darau Dievo darbą, ir tai neapsakomai džiugina.
Ar matant tokį skurdą nenusvyra rankos? Juk ar daug gali pakeisti viena kita dovanėlė...
Kartais rankos nusvyra, apima liūdesys, kad turime tiek mažai galimybių padėti... Tačiau pradėtas darbas nenutrūksta, Viešpats jį tęsia toliau. Štai jaunuolis, kurį aplankėme, kai jam buvo 12 metų, po 10 metų prisimena tą laiką ir sako iki tol nemanęs, jog apskritai tokių žmonių būna... Tokie liudijimai įkvepia eiti toliau.
Žydų išmintis sako: „Tas, kuris išgelbėja vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį.“ Perfrazuojant šią mintį galima pasakyti: „Kas padeda vienam vaikui, padaro pasaulį geresnį.“ Įskelta kibirkštėlė įsidegė ir įžiebia vaikų širdyse tikėjimą žmonėmis ir Dievo gerumu. Linkime, kad ši ugnelė ir toliau negestų.