Kaip patirti Dievo artumą

Tu gali patirti Dievo artumą. Tai – Dievo pažadas. Dievas kviečia mėgautis artimu bendravimu su Juo, bet tai taip pat reiškia, kad jūsų tikėjimas bus išbandomas (Jok 1, 2–4).

Artumo esmė

Artumu galima vadinti patirtį, kai žmonės iš tiesų pažįsta vienas kitą. Tokiai patirčiai apibūdinti mes dažniausiai vartojame erdvės terminus. Artimu draugu mes vadiname ir asmenį, kuriam jaučiamės artimi, kuris pažįsta mūsų gelmes. Jei kas nutinka ir tai pakenkia mūsų santykiams, jaučiamės nutolę. O žmogus, kuris artimai mūsų nepažįsta, pažįsta tik paviršutiniškai.

Aišku, kad artumas šia prasme žymi ne vietą erdvėje, bet santykius. Visi suprantame, ką reiškia sėdėti šalia žmogaus, nuo kurio esame nutolę, o kartais galime jaustis artimi žmogui, kuris yra už kelių tūkstančių kilometrų.

Dėl ko jaučiamės artimi kitam žmogui? Nors artumui svarbu daug dalykų, ir kiekvieni artimi santykiai yra kitokie, visgi artimus asmenis visų pirma sieja pasitikėjimas. Mes negalime būti artimi su žmogumi, kuriuo nepasitikime.

Pasitikėjimas yra artumo esmė. Kuo labiau pasitikime asmeniu, tuo labiau jam leidžiame priartėti. O jei pasitikėjimas silpsta, nyksta ir artumas.

Pasitikėjimo Dievu esmė

Tai tinka tiek kalbant apie mūsų santykius su kitais žmonėmis, tiek ir kalbant apie santykius su Dievu. Dievo artumas ar nutolimas nusakomas ne pagal tikrąjį fizinį atstumą, bet pagal mūsų patiriamą artumą. Šventasis Raštas sako, kad Dievas yra arti tų, kurie Juo pasitiki. Kuo labiau pasitikime Dievu, tuo artimiau Jį pažįstame. Nutolimą nuo Dievo dažniausiai išgyvename, kai pasitikėjimą sužlugdo nuodėmė ar nusivylimas.

Šią tiesą tiesiog gyvybiškai svarbu suprasti. Mes, krikščionys, norime patirti Dievo artumą. Drauge su psalmės autoriumi sakome: Man gera artėti prie Dievo (Ps 73, 28). Mes norime būti dėmesingi Jokūbo paraginimui ir suvokti šį pažadą: Artinkitės prie Dievo, ir Jis artinsis prie jūsų (Jok 4, 8). Tačiau gali būti, kad artumo ieškome tokiais būdais, kuriais nieko nepasieksime.

Artumas daugiau už pažinimą

Dažniausiai pasitaikanti klaida – manyti, kad Dievo artumas pasiekiamas kaupiant žinias. Žinoma, norėdami artimai pažinti Dievą, turime apie Jį suprasti esminius dalykus. Jėzus sakė: Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 32) ir parodė, kad daugelis garbina tai, ko nepažįsta (Jn 4, 22).

Tačiau dar niekada per visą krikščionių bažnyčios istoriją galimybių įgyti teologinių žinių neturėjo tokia daugybė žmonių kaip dabar. Amerikos bažnyčia džiaugiasi turbūt didžiausiu jų kiekiu. Mes džiaugiamės daugybe Biblijos vertimų, geromis knygomis, įžvalgiais straipsniais, pamokslų įrašais, interviu, vaidybiniais ir dokumentiniais filmais, muzika ir dar daug kuo. Daugelis iš jų tikrai yra labai geri, ir mes turime būti už tai labai dėkingi. Tačiau Amerika negali pasigirti daugybe enochų (arba jie dažniau išnyksta), šventųjų, kurie gyvena nepaprastai arti Dievo (Pr 5, 24; Hbr 11, 5). Kodėl? Todėl, kad pažinimas nėra tolygus pasitikėjimui. Būtent todėl to meto religiniams vadovams, puikiai išmaniusiems Raštus, Jėzus kalbėjo: Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose turį amžinąjį gyvenimą. O Raštai liudija apie mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą (Jn 5, 39–40).

Biblinis pažinimas daug geriau už auksą, jei jis sustiprina mūsų pasitikėjimą Dievu, tuo pačiu sutvirtindamas mūsų artumą su Dievu (Ps 19, 10). Tačiau jei pasitikėjimas Dievu iškeičiamas į biblinį pažinimą, tai tik pakursto mūsų išdidumą (1 Kor 8, 1).

Kodėl neveikia estetinė patirtis?

Kita dažna klaida – siekti artumo su Dievu per subjektyvias estetines patirtis. Tai galima pavadinti „Svajonių lauko“ požiūriu: jei sukursime tinkamą aplinką, Dievas „ateis“.

Kai kurie to siekia kurdami pakylėtą nuotaiką ir liturginę aplinką, kuri įkvėptų antgamtiškas ir paslaptingas patirtis. Kiti to siekia per šiuolaikinius garbinimo renginius, skirtus vidiniams patyrimams sužadinti. Dar kiti vaikosi prabudimų, manydami, jog jaučiama Dievo jėga leis jiems patirti ir Dievo artumą. Jei iš tiesų pasitikime Dievu, tokios aplinkybės gali paskatinti artintis prie Dievo, tačiau šiaip jos pačios neturi galios padėti mums patirti Dievo artumą.

Pagalvokime: malonios vakarienės žvakių šviesoje akimirkos, skambant romantiškai muzikai, padeda vyrui ir žmonai puoselėti artimus, intymius santykius, bet tai padeda tik tiek, kiek ši aplinka sustiprina ir pagilina abipusį pasitikėjimą ir meilę. Jei vyro ir žmonos santykiuose dėl abipusio pasitikėjimo stokos nėra artumo, sumažinti to juos skiriančio atstumo estetika nepadės – tą gali padaryti tik atkurtas pasitikėjimas.

Kaip artėjame prie Dievo

Paslaptis, kaip mums artėti prie Dievo ir kaip Dievas priartėja prie mūsų, aiškiai atskleista Biblijoje. Mes artinamės prie Dievo tikėdami Kristumi – tik per Jį galime prieiti prie Dievo: Taigi, turėdami didį vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, tvirtai laikykimės mūsų išpažinimo. Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu (Hbr 4, 14–16). Todėl Jis ir gali visada išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo, nes Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų (Hbr 7, 25). Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų ir būčiau atrastas Jame, nebeturėdamas savo teisumo iš įstatymo, bet turėdamas teisumą per tikėjimą Kristumi, teisumą iš Dievo, paremtą tikėjimu (Fil 3, 9). Mes pasitikime visais didžiais bei brangiais Jo pažadais, kurie mums Kristuje yra „taip“ ir „amen“ (2 Pt 1, 4; 2 Kor 1, 20).

Dievas žavisi mūsų tikėjimu, o ne žygdarbiais. Jei nėra tikėjimo, Jam nedaro įspūdžio mūsų žinios ar renginių estetika. Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina (Hbr 11, 6).

Jei Dievas mato žmogų, kurio širdis visiškai pasitiki Jo pažadais ir jais gyvena, Jis ateina pas šį šventąjį, sustiprina jį (2 Krn 16, 9) ir jam apsireiškia: Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir pats jam apsireikšiu (Jn 14, 21).

Dievas kviečia į artumą

Dievas nori artimai su jumis bendrauti. Tam, kad tai būtų įmanoma, Kristus atliko sunkų darbą ant kryžiaus. Dabar Jis teprašo vieno – tikėti Juo: Tenebūgštauja jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane!  (Jn 14, 1). Jis nori, kad visa širdimi Juo pasitikėtumėte: Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu (Pat 3, 5).

Dievas kviečia jus džiaugtis Jo artumu, bet tai taip pat reiškia, kad jūsų tikėjimas bus išbandomas. Dievas nori jus patraukti prie savęs būtent per tuos dalykus, dėl kurių turite labiausiai Juo pasitikėti.

Tokio kvietimo jūsų kūniška prigimtis norėtų atsisakyti. Bet jei skaitote Bibliją, ar nematote, kad didžiulis liudininkų debesis (Hbr 12, 1) kartu su Jokūbu ir Petru atskleidžia, kad didžiausi tikėjimo išbandymai veda į didžiausią džiaugsmą (Jok 1, 2–4, 1 Pt 1, 8–9)? Ir ar nesutinka jie su Pauliumi, kad niekas neprilygsta Kristaus pažinimo džiaugsmui ir būsimai šlovei (Fil 3, 8; Rom 8, 18)?

Dažnai Dievo artumą labiausiai jaučiame tuomet, kai labiausiai Juo pasitikime. Į žemę nusileidęs dangus – tai nenusakomas džiaugsmas ir pažinimą pranokstanti ramybė, ir visa tai kyla iš visiško pasitikėjimo Dievu: Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Fil 4, 6–7). Viename sename himne yra giedama: „Tiems, kurie visiškai Juo pasitiki, Jis bus ištikimas iki galo.“

http://www.desiringgod.org

vertė Jurga Domarkaitė