„Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidury dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų” (Mt10,27).
Kartais Dievas siunčia mums tamsos ir drausmės išbandymus, kad pamokytų mus Jį girdėti ir Jam paklusti. Paukščiai giesmininkai giedoti yra mokomi tamsoje, o Dievas paslepia mus „savo rankos šešėlyje”, kol išmokstame Jį girdėti (Iz 49,2). „Ką jums kalbu tamsoje…”. Įsidėmėk, kai Dievas apgaubia tave tamsa, ir kol būsi joje, nelaidyk liežuvio. Ar šiuo metu esi tamsoje, ar gyveni su Dievu? Jei tamsoje, tada tylėk. Jei tamsoje praversi burną, kalbėsi ne vietoje ir ne laiku – tamsa yra laikas klausytis. Nekalbėk apie tai su kitais, nemėgink tamsos priežasčių ieškoti, skaitydamas knygas, tiesiog klausykis ir paklusk. Jei kalbėsi su kitais, neišgirsi, ką kalba Dievas. Būdamas tamsoje, klausykis, ir Dievas tau duos labai brangią žinią, kurią turėsi kažkam perduoti, kai grįši į šviesą.
Po kiekvienos tamsos laikotarpio pajuntame tarpusavyje sumišusius džiaugsmą ir gėdą. Jei jaučiame vien džiaugsmą, abejoju, ar apskritai girdėjome Dievą. Turėtume džiaugtis, kad girdėjome kalbant Dievą, tačiau dar labiau gėdytis, kad tam prireikė šitiek laiko! Tada sušuksime: „Koks lėtas aš buvau klausytis ir suprasti, ką man kalbėjo Dievas!”. O juk Dievas tai kalbėjo ne vieną dieną ir netgi ne vieną savaitę. Bet kai galiausiai išgirsti Jį, Jis tau atsiunčia gėdą, kuri suminkštins širdį ir išmokys tave klausytis Dievo dabar.
Oswald Chambers