Kalėdos – džiaugsminga šeimos šventė, švenčiama prieš Naujuosius metus, kalbanti apie gimimą, naują pradžią. Na, o Velykos, kitaip nei Kalėdos, primena apie Jėzaus mirtį. Žinoma, Velykos ne tik mirties, bet ir Prisikėlimo šventė. Visiems, be abejo, labiau patinka prisikėlimas – apie mirtį juk galvoti nesinori... Tačiau Jėzaus prisikėlimo nebūtų buvę be Jo kančios ir mirties – tai tarpusavyje susiję. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: „Jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24).
Nors, mąstyti apie mirtį nesinori, tačiau anksčiau ar vėliau neišvengiamai tenka apie tai susimąstyti. Garsi psichiatrė Elisabetha Kübler-Ross (1926–2004), savo gyvenimą pašventusi mirštančiųjų išgyvenimų studijoms, knygoje apie „Apie mirtį ir mirimą“ rašo: „Pasąmonėje visi mes nemirtingi, todėl beveik nesuvokiame, kad kada nors turėsime su mirtimi susitaikyti.“ Išties sunku įsivaizduoti save neegzistuojantį, o tai tarsi liudija, kad mes esame amžini ir nemirtingi.
Mes, krikščionys, tikime, kad mirtis nėra visa ko pabaiga. Tai – kūno, bet ne mūsų esybės, sielos, pabaiga. Evangelijoje pagal Luką skaitome: Sakau jums, savo draugams: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau nieko padaryti. Aš parodysiu jums, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs, turi galią įmesti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!“ (Lk 12, 4–5).
Jeigu mirtis yra tarsi vartai į tą geresnį anapusinį gyvenimą, kurio mes viliamės, tai gal reikėtų džiaugtis, kai mirštame mes ar mūsų artimieji? Gal turėtume tik apie mirtį, sielą ir tegalvoti? Deja, taip neišeina... Kažin ar to ir reikia. Krikščionybė juk yra ne mirties, o Gyvenimo religija. Jau minėtoje knygoje „Apie mirtį ir mirimą“ rašoma: „Kažkas yra pasakęs: „Kaip neįmanoma visą laiką žiūrėti į saulę, taip neįmanoma visą laiką galvoti apie mirtį.“ Kūno mirtis nėra ir „draugas“, ji vis dar yra nesunaikintas priešas, kaip rašo apaštalas Paulius (1 Kor 15, 26). Todėl normalu mirties akivaizdoje išgyventi netekties skausmą – juk ir pats Jėzus verkė dėl Lozoriaus mirties (Jn 11, 33–35). Tačiau mirtis gali atnešti ir viltį – ne dėl to, kas ji yra, bet dėl to, ką Dievas padarė dėl mūsų per Jėzų Kristų.
Krikščionio gyvenimui prasmę suteikia paguodžiančios mintys apie amžinąjį gyvenimą per Kristų – per Jo mirtį ir prisikėlimą, Dievo gerumą ir gailestingumą. Mirtis, mūsų priešas, gali tapti ir paguoda. Mūsų laukia kitas pasaulis, kur mirties, skausmo, neteisybės nebeliks: Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau – praėjo (Apr 21, 4).
Bet tam, kad galėtume džiaugtis Prisikėlimo viltimi, Jėzui, Dievo Sūnui, teko pereiti kančios ir mirties slėnį. Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį (Rom 6, 23). Jėzus turėjo mirti už mano ir tavo nuodėmes, kad mes galėtume kartu su Juo prisikelti. Deja, jeigu mes nepripažįstame savo nuodėmingumo, neišeis ir džiaugtis tikruoju prisikėlimo džiaugsmu.
Vieni apmąstydami Kristaus kančią daugiau gilinasi į kryžių, kentėjimus, stengiasi įminti Kristaus mirties paslaptį, kitiems tikintiesiems labiau patinka prisikėlimas – labiau rūpi Jėzaus pergalės padariniai, o ne Jo sumokėta kaina. Niekas nenori mirti savo savanaudiškiems siekiams, mokėti atsižadėjimo kainos. Norisi tik karaliauti, viešpatauti, džiaugtis. Tačiau Kristaus kelyje yra ir mirtis, ir prisikėlimas – abi Velykų prasmės pusės. Apaštalas Paulius ragina mus suvokti jas abi: Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. <...> kad pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose, suaugčiau su Jo mirtimi, kad pasiekčiau prisikėlimą iš numirusių (Fil 3, 8–11).
Jėzus Kristus žemėje ne tik mokė. Jis nešė ir kančios kryžių. Mirdamas kančioje, bet prikeltas šlovėje Jis liudijo viltį. Mirdamas ant kryžiaus Kristus susitapatino su mumis mūsų nuodėmėse ir kančiose, o prisikėlimo stebuklas liudija, kad ne viskas yra prarasta, ne viskas beviltiškai baigiasi mirtimi.
Žinoma, maloniau žvelgti jau į pašlovintą, viešpataujantį Kristų ir tikrai nelengva žiūrėti į kenčiantį, mirties ženklu paženklintą Jėzų – nuo tokio norisi nusisukti, slėpti nuo Jo savo veidą. Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo Jo savo veidus, Jis buvo paniekintas, ir mes Jį nieku laikėme. Tikrai Jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus (Iz 53, 3–4).
Prisimindami Velykų stebuklą, apmąstykime abi neatskiriamas šio stebuklo puses – Kristaus mirtį ir prisikėlimą, – kurios visais laikais praturtindavo įvairių kartų, o tuo pačiu ir mūsų, krikščionių tikėjimą, suteikdavo viltį ir įkvėpdavo meilę mūsų Gelbėtojui, Viešpačiui Jėzui Kristui.
Kristus prisikėlė! Jis iš tiesų prisikėlė! Aleliuja!