„Jį lydėjo didelė minia ir daug moterų, kurios raudojo ir aimanavo dėl Jo” (Lk 23,27).
Triukšmingoje minioje, kuri persekiojo mūsų Atpirkėją pakeliui į Jo pasmerkimo vietą, buvo keletas maloningų sielų, kurios liejo kartų sielvartą, aimanuodamos ir raudodamos – tokia muzika tiko šiai vargo procesijai.
Kai mano siela įsivaizduoja Gelbėtoją, nešantį kryžių į Golgotą, ji prisijungia prie tų dievotų moterų ir rauda kartu su jomis. Iš tikrųjų yra dėl ko sielvartauti, priežastis gilesnė, nei manė tos gedinčios moterys. Jos apraudojo sutryptą nekaltybę, persekiojamą gerumą, kraujuojančią meilę, mirštantį romumą, tačiau mano širdis turi didesnę priežastį gedėti. Mano nuodėmės buvo rykštės, kurios išvagojo Jo palaimintus pečius, ir erškėčiai, kurie vainikavo Jo sukruvintą kaktą. Mano nuodėmės rėkė: „Nukryžiuot Jį! Nukryžiuot Jį! – ir uždėjo kryžių ant Jo maloningų pečių. Liūdesio dėl mirties užteks visai amžinybei; tačiau tai, kad Jį žudžiau ir aš, sukelia daug daugiau skausmo, negu vienas varganas ašarų šaltinis gali išreikšti.
Kodėl moterys Jį mylėjo ir raudojo, nesunku atspėti, bet jos negalėjo turėti didesnių priežasčių mylėti ir sielvartauti negu mano širdis. Najino miesto našlės sūnus buvo atgaivintas, tačiau aš esu prikeltas kur kas šlovingesniam gyvenimui. Petro uošvė buvo išgydyta nuo karštinės, o aš – nuo kur kas baisesnio nuodėmės maro. Iš Magdalietės buvo išvaryti septyni demonai – iš manęs visas legionas. Mariją ir Mortą Jis aplankydavo jų namuose, o dabar Jis gyvena manyje. Jo Motina išnešiojo Jo kūną, dabar Jis ryškėja manyje – šlovės viltis. Aš nesu mažiau skolingas dėkingumo ar liūdesio negu tos šventos moterys. Nemažiau.
Meilė ir sielvartas varsto mano širdį,
savo ašaromis plaunu Jo kojas –
vis dar tyliai susikaupęs, širdimi
verkiu aš To, Kuris mirė, kad gyvenčiau.
Charles Haddon Spurgeon