„Aš pašlovinau Tave žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti“ (Jn17,4)
Jėzaus Kristaus mirtis yra pačios Dievo minties ir sumanymo išsipildymas istorijoje. Kankiniu Jėzaus Kristaus jokiu būdu negalima laikyti. Jo mirtis nebuvo tai, kas nutiko Jam lyg kas nors, ko būtų buvę galima išvengti. Jo mirtis buvo pati Jo atėjimo priežastis.
Niekuomet nebandyk atleidimo pagrįsti įsivaizdavimu, jog Dievas yra mūsų Tėvas ir mums atleis, nes mus myli. Tai prieštarauja Jėzuje Kristuje apreikštai Dievo tiesai. Šitaip Kryžius taptų nebūtinas, o pats atpirkimas virstų „daug triukšmo dėl nieko“. Dievas atleidžia nuodėmę tik dėl Kristaus mirties. Dievas žmonėms atleisti galėjo ne kaip kitaip, o tik per Sūnaus mirtį, o Jėzus yra išaukštintas kaip Išganytojas būtent dėl savo mirties. „Regime <...> Jėzų, už mirties kentėjimus apvainikuotą didybe ir garbe“ (Heb 2,9). Skardžiausia pergalės gaida, kada nors perskrodusi apstulbusią visatą, buvo nuskambėjusioji ant Kristaus Kryžiaus: „Atlikta!“ (Jn 19,30). Tai paskutinis žmonijos atpirkimo žodis.
Viskas, kas per klaidingą požiūrį į Dievo meilę sumenkina ar visiškai panaikina Jo šventumą, prieštarauja Jėzaus Kristaus apreikštai Dievo tiesai. Nemėgink įsivaizduoti, kad Jėzus Kristus iš gailesčio ir atjautos stoja mūsų pusėn prieš Dievą, ar kad Jis dėl mūsų tapo prakeiksmu iš užuojautos mums. Jėzus Kristus dėl mūsų tapo prakeiksmu Dievo paliepimu. Pripažinę, kad esame nuodėmingi, privalome suvokti, kokia didžiulė Jo prakeiksmo reikšmė. Įsitikinimas mums duodamas kaip gėdos ir atgailos dovana – tai didelis Dievo gailestingumas. Jėzus Kristus nekenčia nuodėmės žmonėse, o Golgota yra Jo neapykantos matas.
Oswald Chambers