Balandžio mėnuo – dviejų didelių krikščioniškų švenčių tarpušventis. Praėjo didžiausios ir svarbiausios šventės – Kristaus mirties ir Prisikėlimo paminėjimas. Tikintieji jau du tūkstančius metų, karta iš kartos, kasdien džiaugiasi prisikėlusio ir juos naujam gyvenimui prikėlusio Viešpaties bendryste. Ateina Sekminės – Šventosios Dvasios nužengimo, Dangiškojo Tėvo pažado Bažnyčiai išsipildymo paminėjimas. Šis laikas tarp dviejų didelių įvykių buvo ir yra ypatingas. Jėzus mokiniams liepia laukti Tėvo pažado (Apd 1, 4). Kaip tuo metu jie elgiasi? Apie Jėzaus mokinius pasakyta: Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai ir prašymui kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei Jo broliais (Apd 1, 14). Tad įsižiūrėję į šiuos Šventojo Rašto žodžius:
Melskime, kad mokėtume laukti Viešpaties. Mano siela, lauk Dievo, – sakoma psalmėse (Ps 42, 5; 62, 5). Mokiniai laukia pažado išsipildymo. Kada tiksliai tai įvyks, jiems nepasakyta. Jie laukia aktyviai. Aktyvus laukimas – tai vidinis ieškojimas, malda, skaitymas, apmąstymas. Stiprinkime asmeninį ir bendruomeninį maldos gyvenimą sugebėjimu laukti ir sulaukti, klausyti ir išgirsti Viešpatį.
Melskime ištvermės, ne tik išbandymuose ar kančioje, bet ir einant pirmyn pašaukimo keliu. Melskime Viešpaties, kad nesustotume tikėjimo kelio pusiaukelėje, kad pradėję šį garbingą bėgimą, pabaigtume jį iki galo (Apd 20, 24; 2 Tim 4, 7). Melskime ištvermės patarnaujant tikėjimo namiškiams – broliams ir seserims, o dar daugiau – žūstančiam pasauliui.
Melskime vienybės vietinėse bažnyčiose. Peržiūrėkime širdies (vidines) nuostatas. Melskime, kad Kristaus Dvasia mus jungtų, kad bendrystė bažnyčiose stiprėtų taikos ir brolystės ryšiais (Ef 4, 3–4).
Tada turėsime paveikų tikėjimą, kuris kyla iš Dievo žodžio apreiškimo, tikėjimą, kuris daro tikėjimo darbus (Jok 2, 26).