Prieš du su puse tūkstančio metų pranašas žiūrėjo į savo tautiečius ir perdavė jiems Dievo žodžius: Kadangi ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir pagerbia mane savo lūpomis, bet jų širdis yra toli nuo manęs ir jie mokosi bijoti manęs, klausydami žmonių priesakų, tai Aš nustebinsiu šią tautą savo nuostabiu darbu. Jų išminčių išmintis pranyks, gudriųjų sumanumas pražus (Izaijo pranašystės 29 skyrius, 13–14 eilutės).
Visiškas vargas – giedi Kūrėją garbinančias giesmes, atlieki kasdienes bei šventines apeigas ir stengiesi laikytis pamokymų įsivaizduodamas, kad elgiesi labai dievotai, o iš tiesų nepažįsti savo Kūrėjo, ir tie pamokymai Jam nepatinka. Tauta klauso išminčių ir nenujaučia, jog tai, kas atrodo taip išmintinga, iš tiesų neturi jokios vertės.
Jau pirmieji krikščionys suprato ir užrašė, kad atlikdami nustatytas apeigas bei stengdamiesi laikytis Dievo įsakymų niekada nesugebėsime Jam patikti ir širdimis būti arti su Juo. Tie įsakymai skirti parodyti mūsų sugedimą. Jeigu jų nebūtų, iš kur žinotume, kad geisti svetimos žmonos ar vyro yra blogai? Griautume savo bei kitų gyvenimą ir iki laiko galvotume, jog viskas gerai.
Šiandien daugelis esame linkę manyti: “Atsisakykime Dievo įsakymų, pavadinę juos praeities prietarais bei atgyvenomis, ir patys nustatykime savo taisykles. Gyvenkime, kaip mums patinka, ir būkime laimingi.”
Deja, nuo tikrovės nepabėgsi, sau ir kitiems pasakęs, kad jos nėra.
Kad širdys priartėtų prie Kūrėjo, reikia kažko daugiau negu įsakymų.
Tuomet per pranašo lūpas Viešpats pažadėjo nustebinti mus visus savo nuostabiu darbu. Ką Jis turėjo omeny,tai sakydamas? Koks tai darbas, kuris paliks daugybę išminčių – dvasingumo, sėkmės bei sveiko gyvenimo būdo mokytojų – kvailių vietoje?
Kūrėjui patiko per Jėzų Kristų visa sutaikinti su savimi, darant Jo kryžiaus krauju taiką, – per Jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje. Taip pat ir jus, kurie kadaise buvote svetimi ir priešiški savo protuose piktais darbais, Dievas dabar sutaikino mirtimi Jo žemiškajame kūne, kad pasirodytumėte Jo akyse šventi, tyri ir nekalti, jei tik pasiliekate tikėjime įsitvirtinę bei nepajudinami ir neatsitraukiate nuo Evangelijos vilties (apaštalo Pauliaus Laiško kolosiečiams 1 skyrius, 20–23 eilutės).
Gabrielius Lukošius