Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį už Jo veido pagalbą! (Ps 42, 5).
Mūsų sielos linkusios nerimauti ir greitai nusiminti. Kiekvieną gyvenimo aplinkybę jos priima už gryną pinigą. Kiekvieną išbandymą jos linkusios įvertinti kaip neva tikslų įrodymą to, jog Dievo žodis neveikia, arba „suveikia“ tik retsykiais, kaip kokioje loterijoje. Dažnai darome tą pačią klaidą – leidžiame pamokslauti dar neatnaujintoms mūsų sieloms, jose įsitaisiusiam nerimui, užuot kausydamiesi Dievo žodžio.
Iš tiesų mūsų gyvenime bus įvairių aplinkybių bei išbandymų – bet jose mes regėsime Dievo šlovę, jei tik… tikėsime Dievu. Bet ar siela linkusi pasitikėti Dievu? Nelabai.
Jei ji apčiuopia regimoj tikrovėj, kad Dievas galėtų padėti ištikus sunkumams, tuomet ji lyg ir viliasi Juo. Tokia siela Dievo pagalbą linkus matyti bei „įvertinti” tik tada, kai viskas klostosi gerai.
Neretai atsiduriame dvilypėj padėty: lyg ir pasitikime Dievu, bet negandos taip skausmingai prispaudžia, kad imame kaip reikiant nerimauti… lyg tas nerimas ką nors išspręs. Psalmininkas nerimaujančiai sielai kalba Dievo žodį, ragina pasitikėti Juo, ir elgiasi labai teisingai – mat nepažabota siela gali pridaryti bėdos. Kartais aplinkybės mums tik atrodo baisios, nei yra iš tiesų, bet velnias darys viską, kad bet kokią rūpestį keliančią „musę“ paverstų dideliu drambliu.
Todėl neleiskime sielai pasiduoti baimei, dvejonėms. Verčiau skelbkime Dievo žodį patys sau, kad siela darytų tai, kas patinka Dievui – apmąstytų Jo žodį ir elgtųsi pagal jį.
Jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs, – ištarė Morta iš sielos gelmių, mirus broliui Lozoriui. Nors Morta mylėjo Viešpatį, jai trūko pasitikėjimo Juo. Ji pasitikėdavo Juo tuomet, kai MATĖ Jėzų čia, savo namuose. Jei būtum čia buvęs… Jėzus atsakė, kad Morta matys Jo šlovę, – jos brolis prisikels. Bet Mortai stinga pasitikėjimo, nors galvoja supratusi Jėzų ir išpažįsta, kad kada nors jos brolis prisikels, kaip ir visi užmigusieji… Taigi, nors Viešpats jai liudijo, kad Jam nėra negalimų dalykų, Morta vis tiek interpretavo Jo žodžius savaip. Taip, kad pakankamai saugiai jaustųsi jos siela, ir kad ji nebūtų sutrikdyta tokios netikėtos ir „kvailos“ minties, jog brolis prisikels netrukus, o ne kai ateis „eschatologinė pabaiga“…
Sielai nuolat reikia apčiuopiamų dalykų, kad nurimtų ir pasitikėtų. Ji nemėgsta tokių Dievo pažadų, kurie liudija antgamtinius, natūraliai neįmanomus dalykus, tai yra tai, ko gyvenime šiaip nebūna. Na, pavyzdžiui, kad prisikels žmogus ar bus padauginta duona. Ar kad pasveiks ligonis, uždėjus ant jo rankas. Ar kad moteris, negalinti pastoti metų metus, susilauks vaikelio. Ar kad žmogus, turintis paralyžiuotas kojas, kada nors vaikščios. Ar kad jaunuolis, išėjęs iš namų, kada nors sugrįš. Ir t.t. Tad išmintingiausia, ką mes galime pasiūlyti sielai ir geru, ir blogu metu, – tai Dievo žodis. Štai, siela, tavo maistas! Štai, siela, kur tu turi žiūrėti, – į Viešpatį!
Siela, kai į Jį įsižiūrėsi, štai ką suprasi:
Dievui nėra negalimų dalykų.
Dievas žino viską, kas vyksta tavo gyvenime.
Dievui tu labai rūpi, Jis yra Tėvas, ir tai yra pats artimiausias santykis. Jis nežvelgia į tave abejingu žvilgsniu, tačiau ir tau reikia mokytis įsiklausyti į Jo žodį. Kad matytum ir vertintum kaip Jis. Kad žvelgtum į pasaulį bei aplinkybes Jo akimis.
Tu esi Jo Kūno dalis, ir tavo pasitikėjimas padrąsins kitus tikėjimo namiškius, o jie - padrąsins tave.
Viešpats tave atpirko, ištrynė prieš tave nukreiptą skolos raštą, todėl tau nėra dėl ko graužtis ar nerimauti. Tavo nuodėmės atleistos dėl Jėzaus aukos!
Tu esi Kristuje, ir tai yra saugiausia vieta, kad ir kas vyktų aplinkui.
Tu esi Kristuje, ir tai yra šventumo bei valdžios vieta šiame kritusiame pasaulyje, kupiname tamsos kunigaikščio įtakos. Tavo tikėjimas nugali pasaulį!
Dabar tu, būdama Kristuje, turi valdžią. Tu gali įsakinėti kalnams ir nevaisingiems figmedžiams savo gyvenime. Ne tik gali, bet privalai įsakinėti velniams, ligoms ir kitokiam prakeikimui palikti tave bei kitus, nes Viešpats tau suteikė tokią valdžią.
Dabar tu turi galią laiminti savo gyvenimą, kalbėti teisingus, gyvybę teikiančius žodžius, t. y. Dievo pažadus, ir tokiu būdu būti palaiminimu visiems, taip pat ir sau.
Dievas visuomet linki tau gero, ir Jis niekuomet nepaduos tau akmens vietoj duonos.
Dievas yra tavo pusėje visuomet, tačiau tu turi priešą, velnią, todėl turi budėti, kad velnio darbų nepriskirtum Dievui.
Siela, būk budri ir maldinga, nes turi priešą, melo tėvą, kuris stengsis tave apgauti. Melas yra vienintelis velnio ginklas, ir jis jį naudos, kad tave įbaugintų. Tačiau Jėzus priešą nugalėjo, pergalė tavo pusėje!
Siela, įsikibk į Jėzų bei Jo žodį, ir nepamiršk, kad ne tik tu turi laukti Dievo, bet ir Dievas šiandien laukia šio to iš tavęs – kad tu pasitikėtum Dievu, įsakinėtum kalnams, remtumeis Juo ir maitintumeis iš Jo, o ne aplinkybių rankų!
Siela, atnaujindama save Dievo žodžiu tu būsi lyg torpeda, įveikianti visas kliūtis. Į tavo namo sienas daužysis vėjai, lietūs, kartais kruša ir akmenys, tačiau tu būsi rami ir saugi, nes tavyje yra Kristus, o tu – Jame. Kaipi Kristus audroje, taip ir tu gali saldžiai miegoti audrų metu.
Siela, Viešpats tau daro gera! Šlovink Jį, dėkok ir giedok Jam, nes Jis yra geras ir Jo gerumas pranoksta bet kokius žmogiškus lūkesčius! Niekada neabejok Dievo gerumu tau – juk Jis nepagailėjo savo Sūnaus, kaip nepridėtų viso kito?
Siela, kalbėk Dievo žodį. Giedok Dievo žodį. Mąstyk Dievo žodį. Įgyvendink, įkūnyk Dievo žodį.
Siela, tu kupina dieviškos meilės per Jėzų Kristų, tad tepasilieka su tavimi tikėjimas, viltis ir meilė, iš kurių didžiausia yra meilė!
Siela, dėkok Jam nuolatos, nes Jis yra teisus ir šventas, kupinas gailestingumo bei malonės. Jis gyvena tavyje, o siela, Dievas yra čia ir dabar, tu laukei Jo, kai gyvenai senojoje sandoroje, o dabar Dievas laukia tavęs, nes Jis yra tavyje, Jis taip arti, kaip tik įmanoma būti! Juk naujoji sandora kur kas šlovingesnė!