Blezas Paskalis (Blaise Pascal) neilgą gyvenimą nugyvenęs (1623–1662 m.), tačiau gilų pėdsaką palikęs prancūzų mokslininkas, matematikas, fizikas, filosofas. Paskalis siekė suprasti Dievą protu ir stengėsi patirti Jį savo širdimi. Paskaliui mirus tarp jo raštų ir daiktų buvo aptikta įvairaus dydžio popieriaus skiaučių – pavienių ir sugrupuotų užmaunant ant vinies – su daugybe jose užrašytų pastabų, pasvarstymų, minčių. 1670 m. visos šios pastabos buvo išleistos rinkinyje „Mintys“. Manoma, kad šie fragmentai turėjo tapti sutvarkyta „Krikščionybės apologija“ („Mintys“, 340–341 psl.). Deja, ankstyva autoriaus mirtis, paliko neapdailintus, tik spėlioti apie jų išsidėstymo tvarką leidžiančius juodraščius. Galbūt, dėl to skirtingi „Minčių“ leidimai taip smarkiai ir skiriasi. Pavyzdžiui, man niekaip nepavyko sulyginti lietuviško ir rusiškųjų leidinių, dėl skirtingo pastraipų ir jose esančių fragmentų išdėstymo. Kitas vertus, galima prisiminti paties Paskalio žodžius: Užrašysiu čia savo mintis be tvarkos, bet gal šis išdrikimas nėra be tikslo („Mintys“, 114 psl., frg. 373).
Atsižvelgdamas į tai aš leidau sau skaityti skyrius pasirinktinai ar netgi tik atskirus, anksčiau šią knygą skaičiusio, man brangaus žmogaus pabrauktus fragmentus. Žaisdami tenisą, abu žaidėjai naudoja tą patį kamuoliuką, bet vienas jį atmuša geriau nei kitas („Mintys“, 18 psl., frg. 22). Būtent šį principą pabandžiau pritaikyti savo skaitymui.
Beje, Blezas Paskalis buvo azartiškas tenisininkas, o tenisas jau nuo XVI a. buvo populiarus tarp Prancūzijos aristokratų. Tenisą galima žaisti įvairiai: su partneriu, poromis, vienam – mušinėjant į sieną, patarnauti žaidėjui, nešiojant kamuoliukus ir rankšluosčius, stebėti žaidimą iš tribūnų, arba, kaip vienam iš asistentų, priiminėti meistro atidirbinėjamus padavimus ir smūgius. Susikoncentravau tik ties tomis mintimis, kurios tarsi tiksliai smūgiuoti teniso kamuoliukai paliesdavo mano protą ir jausmus, per daug neapsistodamas ties kitais fragmentais. Nesigilinau, ar tai labai meistriška ir man nesuprantama, ar paprasčiausiai, dar paties Blezo „nenušlifuoti padavimai su užsukimu“.
Kadangi negalime būti tokie universalūs, kad apie viską žinotume viską, ką tik galima žinoti, reikia apie viską žinoti truputį... („Mintys“, 18, frg. 37) – mes (t. y. aš) esame riboti,...kraštutiniai dalykai mums yra tokie, tarsi jų suvis nebūtų, ir mūsų jų atžvilgiu nėra: jie mums išsprūsta arba mes jiems...Niekas negali užfiksuoti baigtytės, esančios tarp dviejų bekraštybių, kurios ją supa ir jos išvengia („Mintys“, 30). Geriausiu atveju esame vidutinybės? Ar B. Paskalis irgi tik vidutinybė bekraštybių fone? (t. p. žiūrėti „Mintys“ 105 psl., frg. 327).
Įdomu (žvilgsnis iš tribūnų): Aleksandro skaistumo pavyzdys neišugdė tiek susilaikančių, kiek jo girtuokliavimas išugdė girtaujančių... Jei jie ir yra didesni už mus, tai todėl, kad vaikšto aukščiau iškėlę galvas, bet jų kojos yra taip pat žemai, kaip ir mūsiškės („Mintys“, 44 – 45, frg. 103). Tikslus smūgis! Dorybėmis sekti visada sunkiau.
Aktualu vyresniems negu 40-ties metų vyrams – B Paskalis rašo, jog jeigu Kleopatros nosis būtų buvusi, kiek kitokios formos, tai ir pasaulis galėjo tapti kitoks („Mintys“, 60, frg. 162). (Pastaba, Romos karvedžiui Markui Antonijui, kuris įsimylėjo Egipto karalienę Kleopatrą, tuo metu buvo apie 45 m.)
Tvarkingai mąstyti – reiškia pradėti nuo savęs: nuo savo Autoriaus ir savo galutinio tikslo, bet paprasčiau linksmintis, kautis norint tapti karaliumi, taip ir nesuvokiant, ką reiškia būti valdovu ar žmogumi („Mintys“, 57, frg. 146 ) – čia jau ko gero visa žaidimo strategija.
Mirtis – tai varžybų ar tik seto pabaiga? Žmonės, negalėdami išgydyti mirties, skurdo, tamsumo, nusprendė apie tai negalvoti, idant būtų laimingi („Mintys“, 61, frg. 158).
Nieko nėra už tai tikriau ir nieko baisiau. Nors ir kažin kokiais didvyriais dėtumėmės, galas laukia kad ir gražiausio pasaulyje gyvenimo!.. Žmogui nėra nieko svarbiau už jo būvį ir niekas jo taip nebaugina kaip amžinybė („Mintys“, 68-69, frg. 194) – čia jau įvadas į garsiąsias Pari de Pascal (pranc. Paskalio lažybas). Kokios varžybos be statymų?
Gydytojų patartas B. Paskalis 1651–1654 m. atsitraukė nuo protinio darbo reikalaujančios mokslinės veiklos. Vienas iš pomėgių aukštuomenėje buvo lošti azartinius žaidimus – o jų rezultatas buvo B. Paskalio atrasti matematinės tikimybių teorijos pagrindai, tebenaudojami ir šiandien („Mintys“, 330-331). Tenka sutikti, kad lošimai iš pinigų nepaprastai įaudrina, gaminamas adrenalinas. O jeigu „ant kortos“ pastatytas gyvenimas? Nori nenori, visi dalyvauja šioje „rusiškoje ruletėje“, eikvodami gyvenimus. Tik čia šovinys ne šešiapatroniame revolveryje, o – dvivamzdyje. Pasirinkimo tikimybė: 50/50, vienas iš dviejų. Paskalis tai įvardina dar gražiau: dvipusė moneta – vienoje pinigo pusėje kryžius, Kristaus simbolis, kitoje - erelis – pasaulio, ciesoriaus regalijos („Mintys“, 79 psl.).
Dievas arba yra, arba jo nėra (…) jei laimite, išlošiate viską, jei pralaimite, nepralošiate nieko („Mintys“, 79-80 psl., frg. 233). B. Paskalio nuomone, statydami už Dievo buvimą, galime arba laimėti „viską“ (t. y. amžinąjį gyvenimą), arba nepralošti nieko t. y. „pralošti“ tik žemiškąjį gyvenimą, kuris, bet kuriuo atveju jau yra įsuktas į kitų lošimų ruletę. Išradinga, unikalu, įtikinama! Nors vėlesni skeptikai, pradedant D. Didro (1713–1784 m.) ir baigiant XXI a. ateistu R. Dawkinsu kritikuoja šią mintį už tai, kad joje neatsižvelgta į kitų religijų panašius teiginius. Negalima patekti į vienos religijos rojų, nepabuvus visų kitų pragaruose, – sparnuota amerikiečių pragmatizmo puoselėtojo Viljamo Džeimso (1842–1910 m.) frazė, daugmaž apibūdina visus kitus kritikuojančiųjų Paskalio lažybų argumentus. Visgi, bet kuriuo atveju, B. Paskalio „lažybos“ – tai labai stiprus apologetinis smūgis į ateistų komandos aikštelę. Beje, Šventasis Raštas – tai galimybė apsižvalgyti lošimo „užkulisiuose“ („Mintys“, 81 psl.).
Štai dar keletas tikslių įspūdingų smūgių:
Galimi trys tikėjimo būdai – protu, papročiu ir įkvėpimu, („Mintys“, 85 psl., frg. 245).
Tikėjimas - protas - širdis – visa tai susiję (M. frg. 277–282).
Teisingumas be galios bejėgis, galia be teisingumo – tironiška („Mintys“, 98 psl., frg. 298).
Netgi pati tiesa gali tapti stabu, nes tiesa be meilės nėra Dievas („Mintys“, 175 psl., frg. 582).
Dievo pažinimas, nepažįstant savo skurdo, kreipia į išdidumą. Savo skurdo pažinimas nepažįstant Dievo, kreipia į nusivylimą. Jėzaus Kristaus pažinimas veda vidurio keliu, nes jame randame ir Dievą, ir savo skurdą („Mintys“, 156 psl., frg. 527) – puikus krikščionybės esmės apibendrinimas. Tikrai labai tikslu ir stipru. Ir toliau šie pamąstymai dar apžaidžiami (M. frg. 556, 557, 562, 586).
„Mintys“ – lyg kamuoliukai: vieni dar guli, laukdami kitos treniruotės, kiti rieda, dar kiti, stipriai smūgiuojami, lekia toli kliudydami kliūtį, neišvengiamai palieka fizinius ir emocinius pėdsakus. Kas mes visame šiame Blezo Paskalio žaidime – pasyvūs žiūrovai, ar varžybų dalyviai? Spręsti mums.
Literatūra:
1. Pascal, Blaise, Mintys, (Aidai, 1997).
2. Паскаль Б. Мысли, http://www.gumer.info/bogoslov_Buks/Philos/pask/index.php
3. История тенниса, http://ru.wikipedia.org/wiki/Теннис
4. Пари Паскаля, http://ru.wikipedia.org/wiki/Пари_Паскаля