Pastoriaus žmona nėra antgamtinė būtybė, kuri vaikšto su aureole. Ji toks pats žmogus kaip ir kiti – su savo trūkumais ir troškimais, susidurianti su savais iššūkiais. Visų pirma esu unikaliai Dievo sukurta asmenybė, paskui moteris ir žmona, motina.
Asmenybė
Būdama pastoriaus žmona aptinku, kad žmonės turi tam tikrų lūkesčių mano atžvilgiu. Vieni įsivaizduoja, kad pastoriaus žmona turi užsiimti gailestingumo tarnyste, kitiems atrodo, kad ji turėtų vadovauti vaikų tarnavimui, dar kitiems – kad turėtų rūpintis moterų Biblijos studijų grupe ir t. t. Juokingiausia, kad mano vyras, pastorius, man irgi sakydavo: „Kaip pastoriaus žmona, tu galėtum...“
Nežinau, gal tai būdinga nedidelėms bažnyčioms, bet pasitaiko, kad, planuojant kokią nors bažnyčios veiklą, kai nė vienas bažnyčios narys nesiima atlikti kokio nors darbo, tuomet pastoriaus žvilgsnis nukrypsta į žmoną (arba vaikus, jei jie pakankamai dideli): „Gal tu galėtum tai padaryti?“ Tuomet sakai „taip“, nes atsisakydama jaustumeisi kalta, kad jo nepalaikai, nepadedi ir leidi jam nešti per daug naštų.
Buvo laikas mano gyvenime, kai tie lūkesčiai labai mane slėgė. Negalėjau būti savimi, atrodė, kad visą laiką turiu atitikti kitų įsivaizdavimus – tai kėlė įtampą. Pradžioje stengiausi visiems įtikti ir įvykdyti visus lūkesčius. Bet pasirodė, kad ši našta nepakeliamai sunki. Tada ėmiau maištauti – visko atsisakydavau. Nenorėjau net į bažnyčią eiti, tarnauti, nes ten į tave žiūri ne kaip į žmogų, o kaip į pastoriaus žmoną, „pastorienę“, kaip į pareigybę. Palaipsniui pradėjau atskirti – ką aš darau dėl to, kad noriu, darau 
iš Viešpaties širdin įdėto troškimo, o ką – tik pasiduodama aplinkinių ar aplinkybių spaudimui, be jokio džiaugsmo. Tada išmokau pasakyti „Ne“ – ne maištaudama, bet tiesiog įsiklausiusi į savo vidų ir apsvarsčiusi savo galimybes. Tam prireikė ne vienerių metų, ir, manau, tas procesas buvo skausmingas ne tik man, bet ir mane supantiems žmonėms.
Moteris ir žmona
Būdama pastoriaus žmona, aš esu ir vyro bendradarbė. Mes dažnai kalbamės apie bažnyčios reikalus, tarnystę, dėl to meldžiamės. Bet kaip moteris ir žmona aš ilgiuosi savo vyro dėmesio. Aš pasiilgstu pokalbių tik apie mudu, pasiilgstu jo susižavėjusio žvilgsnio, nukreipto tik į mane, tiesiog ramaus buvimo kartu, niekur neskubant ir net nieko nekalbant.
Nori nenori, bet pastoriaus šeimos gyvenimo centras yra bažnyčia. Tarkim, savaime suprantama, kad per Kalėdas ir Velykas pastorius bus bažnyčioje, kai kiti tikintieji gali iš anksto planuoti, jog per šventes važiuos pas gimines. Vyro atostogos dažnai būdavo tiesiog vienos tarnystės pakeitimas kita, pavyzdžiui, išvyka su šeima į paauglių ar jaunimo stovyklą. Visas kitas šeimos laikas irgi planuojamas atsižvelgiant į „šeimos galvos“ užimtumą: pamokslavimas kituose miestuose, studijos EBI, sinodo susirinkimai, seminarai… Tarkime, jau keletą metų nešvenčiame vyro gimtadienio, nes dažniausiai tą savaitgalį būna EBI sesija.
Kiekvienoje šeimoje, ko gero, pasitaiko įtampų, kai vyras skiria daugiau dėmesio darbui nei žmonai ir šeimai. Kai taip nutinka, aš, kaip ir kitos moterys, jaučiuosi blogai, pykstu, pavydžiu. Be to, dar jaučiuosi kalta, kad pavydžiu vyrui bažnyčios: juk, atrodo, neabejotina, kad tarnavimas bažnyčioje yra šventas dalykas. Taigi reikalauti, kad pastorius „pamirštų“ bažnyčią ir skirtų dėmesį tik žmonai – vos ne šventvagystė! Tokiais periodais patiriu pagundą „išsireikalauti“ teisėtai man priklausantį dėmesį bambėdama, ignoruodama ar kitaip reikšdama nepasitenkinimą. Nereikia būti psichologu, kad suprastum, jog taip nieko nepasieksi, o tik paskatinsi vyrą dar labiau nutolti nuo šeimos ir panirti į darbą (geriausiu atveju), kur jis jaučiasi reikalingas, svarbus, pripažintas…
Išeitis? Visų pirma, reikia pripažinti savo jausmus ir suprasti, kad jie yra teisingi. Kaip žmona aš turiu teisę į savo vyro dėmesį. Jei jaučiuosi blogai, kad to stokoju, neturėčiau jaustis dėl to kalta. Antras žingsnis – kalbėtis, aiškintis, nustatyti ribas. Kai matai, jog prarandi ryšį su vyru, jei kažkas tarp jūsų įsiterpia, net jei tai ir bažnyčia, reikia kalbėtis. Aš galiu prašyti, ne reikalauti. Prašiau planuoti atostogas – tokias, kai kurį laiką galėtume būti tik su šeima, negalvodami apie jokias tarnystes. Prašiau riboti tarnavimo laiką, pavyzdžiui, vakarais po tam tikros valandos neatsiliepti į skambučius. Suprantu, kad žmonės visą parą turi poreikių, bet jei 
pastorius bandys į juos atsakinėti visą parą, nukentės jo paties poreikiai – tarkim, poreikis pailsėti. Taip kalbantis ir derantis galima atrasti balansą, kad ir „avys“ būtų sveikos, prižiūrėtos, ir šeimos santykiai išpuoselėti. Nesakau, kad jau esame tai pasiekę ir viskas vyksta sklandžiai, bet einame šiuo keliu…
Mama
Esu penkių vaikų mama. Po truputį bandau prisijaukinti mintį, kad jie netrukus paliks namus. Ko gero, per vėlai supratau, kad tie 18–19 metų, kol vaikai baigs mokyklą, toks trumpas laiko tarpas...
Pirmieji trys mūsų vaikai – pametinukai. Augindama juos, iš darbo išėjau motinystės atostogų (kuo labai džiaugiausi), tačiau nemaniau, kad savotiškų „atostogų“ turiu išeiti ir bažnyčioje, tarnavime. Liūdėdavau, kai dėl vaikų ligų negalėdavau būti bažnyčioje, namų grupelėje. Žavėdavausi šeimomis, kurios apsikarsčiusios įvairaus amžiaus vaikais važiuodavo į konferencijas ir bažnyčios pamaldose dalyvaudavo ne tik kaip klausytojai, bet ir kaip tarnautojai. Žinoma, ir pati taip elgiausi. Mūsų vaikai, galima sakyti, augo bažnyčioje. Tik augindama ketvirtą vaiką supratau, kad motinystė – tai irgi tarnystė. Yra laikas, kai turi visiškai atsiduoti šiai tarnystei, statydama ją aukščiau visų kitų.
Vaikams reikalingi tėvai, ypač mama, ir ypač pačioje gyvenimo pradžioje. Jų nepakeis kiti, kad ir labai mylintys giminaičiai. Praleidus šį laiką, galbūt teks gailėtis, kad nepadarei kažko, ką galėjai padaryti, skyrei mažiau dėmesio, negu tam vaikui reikėjo. Supraskite teisingai, kalbu ne apie įtampą, ne apie pareigą visą laiką būti prie vaikų, nepaleidžiant jų iš akių. Kalbu apie LAISVĘ būti mama, mėgautis motinyste, nemąstant, kad ten, kažkur, bažnyčioje ar darbe, gyvenimas verda, o tu lieki nuošaly, praleisdama kažką svarbaus. Kažkas tenai galbūt vykdo kokį nors svarbų projektą, bet mama turi savo „projektą“ – rūpinasi augančiu žmogučiu, turinčiu nemirtingą sielą. Kas gali prilygti šiam svarbiam „amžinybės“ projektui?!