Tenka pasirinkti, kaip elgtis su žinia apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš mirusiųjų. Gal likti apgaubtam paviršutiniškumo miglos ir nesigilinti į prisikėlimo temą? Vieni mini Jo prisikėlimą, kiti tiki, kad Jis iš tiesų prisikėlė, dar kiti žiūri į Prisikėlimo žinią kaip į legendą, prietarą ar net apgaulę, o kažkas Kristaus prisikėlime mato pavasario ar dvasinio atgimimo metaforą. Tačiau kaip buvo iš tiesų? Ar be išankstinio nusiteikimo nuolankiai ir nuoširdžiai ieškodamas, galiu rasti atsakymą į šį klausimą?
Manau, kad taip. Kas ieško, tas randa.
Mus pasiekęs pasakojimas apie Kristaus prisikėlimą yra visapusiškai stulbinantis. Žmonės, kurie nori kitus apgauti, įtikinti nebūtais dalykais ir padaryti savo pasekėjais, tokio pasakojimo tikrai nesugalvotų.
Jėzus mokiniams daug kartų kalbėjo apie mirtį ant kryžiaus ir trečią dieną būsiantį prisikėlimą. Tačiau jie tų žodžių prasmės nesuprato ir pranašautos įvykių eigos visiškai nelaukė. Kaip jie, tokie nesupratingi ir nedėmesingi Mokytojo žodžiams, gali tikėtis, kad kas nors patikės jų skelbiama žinia ir pripažins juos savo vadovais?
Pirmosiomis prisikėlimo liudininkėmis tapo moterys. Jos neturėjo net minties, kad Mokytojas gali prisikelti ir atėjo prie kapo išreikšti savo meilės bei pagarbos mirusiajam. Vyriškoje to meto visuomenėje moterys neturėjo jokio balso. Siekiantys įtikinti savo amžininkus įvykio tikrumu, niekada to nerašytų.
Tai, kad Jėzus viešai kalbėjo, jog kelsis iš numirusių, prisiminė tik Izraelio tautos vadovai, kurie nuteisė Jį gėdingai mirčiai. Todėl jie pasirūpino, kad kapas būtų užantspauduotas ir saugomas.
Prisikėlęs Kristus nepuolė rodytis visiems Jeruzalės gyventojams ir Jį nuteisusiems tautos vadovams. Jis atėjo tik pas baimės ir nevilties spaudžiamus savo mokinius, kurie net ir išgirdę žinią iš moterų, anksti ryte nuėjusių prie kapo, neprisiminė Jo anksčiau pasakytų žodžių apie būsiantį prisikėlimą. Jėzus įsakė jiems eiti į visą pasaulį ir skelbti gerąją naujieną apie Jo mirtį už žmonijos nuodėmes bei prisikėlimą iš numirusių.
Tokį liudijimą galėjo užrašyti tik labai nuolankūs žmonės. Jie nesigyrė nebūta drąsa, bet atvėrė savo silpnumą ir gėdą papasakodami, kaip viskas vyko iš tikrųjų.