Ar turime laiko maldai? Ne vienas tikintysis atsakys – „Nedaug...“ Man, kaip mamai, auginančiai mažamečius vaikus, laiko maldai irgi lieka mažai. Bet galbūt aš kažko nežinau apie maldą? Gal trūksta ne laiko, bet noro, motyvacijos, vidinio matymo? Siekdama atgaivinti širdyje užsidegimą melstis, skaičiau presbiterijonų pastoriaus Timo Kelerio knygą „Malda. Kaip žavėtis Dievu ir artimai su Juo bendrauti“ (Timothy Keller. Prayer. Experiencing Awe and Intimacy with God). Noriu pasidalinti mintimis, kurias ši knyga įkvėpė.
Pirmiausia – šlovinimas
Paminėkime pagrindines maldų grupes: šlovinimas ir padėka; savianalizė ir atgaila; prašymas ir užtarimas. Reikšminga kasdienių maldų dalis skirta šlovinimui. Šlovinimo maldos yra nukreiptos į patį Dievą, taip išreiškiama pagarba Jam. Malda, kuria Viešpats mokė savo mokinius melstis, prasideda nuo šlovinimo: Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje (Mt 6, 9–10). Kodėl pirmiausia šlovinimas? Nes būtent šlovinimas daro įtaką visoms kitoms mūsų maldoms. Kuo labiau suvokiame Viešpaties šventumą ir teisingumą, tuo aiškiau matome savo klaidas ir skubame jas išpažinti. Kuo labiau matome Jo didybę, tuo lengviau pripažįstame, jog nuo Jo priklausome, ir tuomet kreipiamės į Jį dėl savo poreikių.
„Paragavus“ Jo
Kai žmogus atranda kažką nuostabaus, didingo, jis spontaniškai tuo gėrisi ir trokšta, kad kiti tai pamatytų. Sakydami: „Tu turi perskaityti tą knygą ar pamatyti tą filmą“, perduodame savo susižavėjimą. Jeigu Dievas yra geras, išmintingas, didis, ir mes to „paragaujame“, nebeliekame tokie patys. Trokšdami, kad mūsų širdys būtų keičiamos, nepasitenkindami vien abstrakčiu Dievo pažinimu, skirsime laiko Jį šlovinti. Šlovindami ir garbindami išreiškiame susižavėjimą Vieninteliu: kokiomis savybėmis turi pasižymėti Tas, kuris visa sukūrė, kuris teikia palaiminimus! Žvilgsnis krypsta nuo saulės spindulio į pačią saulę.
Šlovinimas tiesiogiai veikia mūsų meilę Dievui. AurelijusAugustinas pastebėjo, kad visi žmonės ieško laimės ir prisiriša prie tų dalykų, kurie, jų manymu, padarys juos laimingus. Problema ta, kad dėl nuodėmės mes klaidingai suvokiame, kas suteiks mums laimę, ir neteisinga tvarka sudėliojame meilės objektus: jei mums pinigai svarbiau nei teisingumas, išnaudosime savo darbuotojus; jei karjera svarbiau nei vaikai, santykiai šeimoje pašlis. Jei ką nors mylėsime labiau nei Dievą, sutrypsime tą objektą dėl per didelių lūkesčių jam, ir galiausiai mes labai nusivilsime. Jei sutuoktinio palaikymas svarbesnis nei Dievo meilė, labai nuliūsime, kai sutuoktinis nesuteiks mums pakankamai paramos. Tačiau kai svarbiausia yra Dievo meilė, būsime laisvi tinkamai mylėti artimą.
Tirti save
Kita maldų grupė yra nukreipta į savęs analizavimą. Savianalizė ir atgaila atneša gilesnį nuodėmės suvokimą ir dėl to didesnį malonės patyrimą bei užtikrintumą Dievo meile. Melsdamiesi aptinkame nuodėmes, kurių galbūt nematome dėl per didelio užimtumo. Pavyzdžiui, norėdami paanalizuoti, ar esame nuolankūs, galime užduoti sau šiuos klausimus: ar žiūrėjau į ką nors iš aukšto? Gal buvau per daug kritiškas? Ar jaučiausi ignoruojamas? Tuomet mąstykime apie neužtarnautą Jėzaus malonę, kol pajusime, jog panieka kitam silpnėja (nes suvokiame, jog ir patys esame nusidėję), kol sumažės skausmas dėl sulauktos kritikos (nes neturėtume siekti žmonių pritarimo labiau nei Dievo meilės).
Šventasis Raštas sako, jog Dievas atleidžia: Viešpats Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos, parodantis gailestingumą tūkstančiams, atleidžiantis nusikaltimus, neteisybes ir nuodėmes, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto (Iš 34, 6–7). Šioje Senojo Testamento ištraukoje išryškėja dvi tiesos: Dievas atleidžia, bet yra ir šventas, todėl neleidžia neteisingumui likti nenubaustam. Dievo atleidimas nėra pigus ir paprastas. Įtampa panaikinama tik Naujajame Testamente – per Kristaus mirtį. Viešpaties mirtis talpina savy ir Dievo gailestingumą, ir Jo teisingumą. Kai Jėzus mirė ant kryžiaus, Jis paėmė prakeikimą dėl mūsų neklusnumo, kad mes galėtume gauti palaiminimą, kurį Jis įgavo dėl savo visiško klusnumo (Gal 3, 10–14). Dėl kryžiaus Dievas gali būti ir teisingas nuodėmės atžvilgiu, ir gailestingas išteisindamas nusidėjėlius: Dievas Jį paskyrė permaldavimo auka, veikiančia per tikėjimą Jo kraujo galia. Jis <...> parodė savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir išteisinantis tą, kuris tiki Jėzų (Rom 3, 25–26).
Dvi pusės
Dėl tikėjimo Kristaus auka jokia nuodėmė negali užtraukti mums pasmerkimo. Tačiau nuodėmė yra tokia rimta ir taip liūdina Dievą, kad Jėzus turėjo atiduoti savo gyvybę. Turime matyti abi šias tiesas. Priešingu atveju, mes galvosime, kad atleidimas yra paprastas dalykas Dievui, arba pradėsime abejoti atleidimo mums tikrumu. Abi klaidos yra dvasiškai pražūtingos. Nematydami kainos už atleidimą, atgailausime atsainiai, paviršutiniškai ir nepatirsime širdyje pokyčių. Pamiršdami, jog atleidimą gauname dovanai, nuolat vaikščiosime jausdami pasmerkimą ir gėdą. Tik matydami atleidimo dovaną ir jo kainą, patirsime atgaivą nuo nuodėmių bei išlaisvinimą iš nuodėmės jėgos savo gyvenime.
Nuodėmės „nužudymas“
Teologas ir pamokslininkas Džonas Ouvenas (John Owen) kalba apie nuodėmės „nužudymą“, kai pašaliname net motyvus nusidėti, mąstydami apie Dievo šventumą ir meilę. Taip suvoksime ne vien nuodėmės pavojų, bet ir sielvartą, kurį ji atneša – ji liūdina ir užtraukia gėdą Tam, kuriam esame skolingi viską. Jei skubėsime išpažinti nuodėmes tik matydami pavojų, atgaila bus nukreipta į mus pačius, ir mes vėl grįšime prie tų pačių charakterio ydų. Kas tuomet daro nuodėmę pasibjaurėtiną mums? Evangelijos tiesų apmąstymas. Mąstykime apie Jėzaus mirtį, sumokėtą didžiulę kainą ant kryžiaus, apie įvaikinimą į Dievo šeimą.
Prašymai
Paskutinė maldų grupė – prašymai. Biblijoje aptinkame keletą prašymų rūšių: maldavimą, skundimąsi ir laukimą. Prašymas yra malda dėl savo ar kitų žmonių poreikių. Melsti kasdienės duonos – tai prašyti visko, ko mums reikia dvasiškai, emociškai ir materialiai. Tai malda dėl nuolat persekiojančių nuodėmių ir pagundų, prašymas jėgų gerai atlikti kasdienius darbus bei apsaugos nuo sužeidimų ar ligų, „beldimasis“ dėl finansinių galimybių aprūpinti save ir savo šeimą. Galiausiai šia malda prašome artimos draugystės su Dievu.
Užtarimo maldos – tai prašymai už kitus žmones ir už visą pasaulį. Esame raginami melstis dėl savo šeimos ir draugų poreikių, taip pat už oponentus ir priešus. Melstis už tuos, kuriuos sutinkame dienos metu, kurie išgyvena kančias ar sunkumus. Biblijoje nemažai paraginimų melstis už ligonius: Ir tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels (Jok 5, 15), užtarti tuos, kurie nepažįsta Kristaus, ir ypač tuos, kurie, atrodo, ieško Dievo. Taip pat esame raginami melstis už bažnyčią – melskime jai gyvybingumo, apsaugos, ištikimybės; už pasaulį – taikos, o ne karo, klestėjimo, o ne skurdo, laisvės, o ne tironijos, išmintingų vadovų bei sveikatos žmonėms.
Ar Dievas skolingas?
Kartais mes bandome Dievą padaryti savo skolininku. Viešpats skolingas, nes aš pakankamai gerai elgiuosi, tarnauju bažnyčioje, esu pavyzdingas šeimos žmogus... Tuomet neieškome Dievo veido, bet norime vien palaiminimų iš Jo. Ar gali prašymo malda būti mums žalinga? Taip, kai ją matome kaip priemonę pasakyti Dievui: „Tegul būna mano valia.“ Mes linkę patenkinti savo apetitą, nurodydami, kaip Dievas turi tvarkytis visatoje.
Mūsų maldos svarbios, tačiau verta prisiminti, jog Dievo išmintingas planas ir valia yra svarbiausi ir neklystantys. Suvokdami savo trumparegiškumą, prašykime dalykų pagal Jo valią. Dievas atsako į maldas, net jei ne visada taip tiksliai, kaip prašėme. Dievas arba duos, ko prašome, arba duos tai, ko mes būtume prašę, jeigu žinotume viską, ką žino Jis. Dievo valia yra gera – Jis atsakys į giliausią mūsų širdies troškimą. Mano minėtos knygos autorius Timas Keleris pateikia pavyzdį iš savo gyvenimo: jis draugavo su viena mergina ir norėjo ją vesti, tačiau jų santykiai nutrūko. Jis labai troško turėti tarnavimo partnerę ir neįsivaizdavo gyvenimo be tos moters. Tačiau dabar jis džiaugiasi savo žmona ir dėkoja Dievui, kad būtent tokiu būdu atsakė į jo maldas – tinkamu metu suteikdamas tai, ko prašė.
Mūsų dalis
Gal turėtume ką nors daryti, kad ateitų atsakymai į mūsų maldas? Daugeliu atveju greičiau sulauktume atsakymų į prašymus, jeigu mumyse įvyktų pokyčiai, tačiau dažnai maldoje mes neskiriame tam laiko. Tirkime, ką mūsų prašymai kalba apie mūsų motyvus. Jeigu meldžiamės pagal maldų sąrašą ir pabaigoje tik pridedame „Tebūna Tavo valia“, bet neapmąstome prašymų Dievo žodžio šviesoje, tai tampa panašiau į pirkinių sąrašą nei į apaštalo Pauliaus aprašomą „kovą“ užtarimo maldoje: Tad noriu, kad jūs žinotumėte, kaip įnirtingai kovoju už jus, už laodikiečius ir visus, kurie nėra matę mano kūno veido, kad būtų paguostos visų širdys, kad, meile suvienyti, visi pasiektų pažinimo pilnatvės turtus ir pažintų paslaptį Dievo – Tėvo ir Kristaus, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo turtai (Kol 2, 1–3).
Rauda – tai malda, patiriant kančią ir sunkumą. Tuomet abejojama Dievo gerumu, keliami klausimai, kovojama su Dievo valia, norima susivokti. Nors mes nemėgstame tų, kurie skundžiasi, tačiau Šventajame Rašte, ištikus nelaimėms, dažnai matome žmones, išsakančius savo skundus Dievui, ir tai yra išmintinga. Klausimas „Kaip ilgai?..“ Psalmių knygoje užduodamas bene 20 kartų. Rauda neišvengiama išgyvenant sunkumus, kai patiriame patyčias dėl tikėjimo, suspaudimus finansų srityje, sielvartą dėl artimųjų netekties, kai nublanksta viltis bei suvokimas, jog Dievas yra šalia.
Laukti Dievo
Pasakodamas apie našlę, kuri vis ėjo pas teisėją skųstis, Jėzus užbaigia taip: Nejaugi Dievas neapgins savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi dieną ir naktį? (Lk 18, 1–8). Turime pasitikėti, jog Dievas girdi mus, ir kantriai laukti, tikint, kad Dievo atsakymas nepavėluos. Nėra lengva mokytis laukti atsakymo kelis mėnesius ar metus, tačiau pasitikėkime – matyt, Dievas turi svarių priežasčių, kad verčia mus ilgai laukti, kol pamatome atsakymus į kai kurias maldas. Kartais suvokiame, kad turėjome pasikeisti, ir tik tada galėjome priimti atsakymą, savęs nesužalodami. Kitais atvejais, laukimas išugdo mumyse daugiau kantrybės ir romumo.
Kaina
Kodėl galime būti tikri, kad Dievas girdi mūsų maldas? Nes už tai buvo sumokėta kaina. Tik viena malda buvo neatsakyta – Getsemanėje: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?! – šaukė Jėzus ant kryžiaus (Mt 27, 46). Jis prarado santykius su savo dangiškuoju Tėvu, kad mes galėtume bendrauti su Dievu kaip su Tėvu. Jėzus buvo pamirštas, kad mus prisimintų per amžius. Dangiškasis Tėvas neatsakė į Teisiojo maldą, nes Jis prisiėmė mūsų neteisumą. Todėl šiandien Jis atsako į neteisiųjų maldas, kurie patiki ir priima Jėzaus teisumą.
Kokia šiandien tavo būsena?
Pabaigai noriu pateikti knygos autoriaus Timo Kelerio metaforą, padedančią suvokti, koks šiuo metu yra mūsų maldos gyvenimas. Įsivaizduokime, kad mūsų siela yra valtis su dviem irklais ir bure. Užduokime sau keturis klausimus:
Ar tu plauki, pakėlęs burę? Buriuoti – tai gyventi krikščionišką gyvenimą, kai į nugarą pučia vėjas. Dievas yra realus tavo širdžiai, ir tu dažnai jauti Jo meilę bei matai atsakymus į maldas. Rašto studijos tau gyvos. Jauti, jog Dievo Dvasia veikia aplinkinius žmones per tave.
Gal tu irkluoji? Irklavimas simbolizuoja būseną, kai malda ir Biblijos skaitymas tau yra labiau pareiga nei malonumas. Dažnai Dievas atrodo tolimas, retai jauti Jo artumą. Nematai daug atsakymų į savo maldas. Manai, jog žinai geriau už Dievą, kaip turėtų klostytis tavo gyvenimas. Nors patiri dvasinę sausrą, toliau skaitai Raštą, meldiesi, eini į bažnyčią ir tarnauji žmonėms.
Gal tave neša pasroviui? Plaukti pasroviui – tai patirti dvasinę sausrą ir sunkumus, tačiau nebeirkluoti, o leisti sau sudėti irklus. Žinai, kad nebepaklūsti Dievui ir esi toli nuo Jo, todėl nesimeldi ir neskaitai Dievo žodžio. Tu panyri į save ir natūraliai pradedi savęs gailėti bei nuolaidžiauti savo silpnybėms.
Gal tu skęsti? Galiausiai tavo valtis, tavo siela, gali nukrypti nuo plaukimo kurso, kuriame buvo, ir prarasti norą judėti toliau krikščionišku keliu. Širdies sąstingis gali tapti širdies užkietėjimu. Jeigu į tavo gyvenimą pasibelstų rimti sunkumai ir problemos, gali būti, kad paliktum tikėjimą ir atsisakytum krikščioniškosios tapatybės.
Kad ir kokia būtų tavo būsena, melskis. Irkluok ir lauk vėjo, nors kartais ir nematai jokio progreso. Kai vėjas vėl pakils (o jis tikrai pakils), išskleisi burias ir plauksi tolyn.
Diana Vaškelienė – Kauno „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios pastorė asistentė