Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvysvės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai (Mt 15, 19).
Dar kartą priminti, kad tikėjimas tiesiogiai susijęs su žmogaus širdimi ir siela, niekada nėra blogai. Žmogaus problema yra tai, kad jis lengvai pasiduoda pagundymui ir pamiršta, jog Dievas yra dvasia, tad bet koks Dievo garbinimas turi turėti dvasines ypatybes. Šį nuodėmingą žmogaus trūkumą aiškiai atskleidžia stabmeldystė: užuot atidavęs garbę didžiam Neregimajam ir mylėjęs Jį visa širdimi, žmogus pasistato stabus iš akmens ir medžio, smilko ir lenkiasi jiems, šaukdamas: „Štai mano dievas!“ Ir net jei šiandien stabmeldystė nesireiškia tokiomis grubiomis, atviromis formomis, ji įgauna kitą, ne mažiau Dievą žeidžiančią formą. Žmogus teisinasi, kad, esą, vieni ar kiti materialūs, Dievą vaizduojantys objektai padeda jiems uoliai garbinti Dievą. Atradęs šį išorinį objektą, žmogus nuolaidžiauja savo ydingai vidinei esybei ir pradeda Dievui svetimą savavališką tarnavimą bei nereikalingas apeigas. Dievas reikalauja garbinti dvasia, o žmonės Jį garbina kūnu. Dievas prašo dvasios, o žmonės Jam tarnauja lūpomis. Dievą domina jų mintys ir protas, o žmonės neša Jam karūnas, drabužius, žvakes... Bet jei žmogui gėda jau vien dėl pačios minties apie pagonių prietarus, jis skuba savo Sutvėrėjui atnešti mylinčios širdies vaisius, trokšdamas palenkti savo protą didžiojo Kūrėjo mokymui ir visais savo gabumais tarnauti Aukščiausiajam.
Kad ir koks skausmingas būtų paklusnumas, kad ir kokia griežta būtų bausmė, koks varginantis būtų susilaikymas, kad ir kokios didelės būtų jo vyno kubilų ar parduotuvės išlaidos, žmogus visgi dažnai verčiau nukentės dėl bet ko, tačiau nesilenks Aukščiausiajam, iš tikrųjų atgailaudamas už nuodėmes ir nuoširdžiai pasitikėdamas Gelbėtoju. Ir mūsų amžiuje, kaip, beje, ir praėjusiais amžiais, Izraelio sargai (Žodžio tarnai) privalo mokyti, kad Dievą reikia garbinti dvasia, nes senovės pagonybė vis dar gyva tarp mūsų - nors ji pasireiškia kitokiomis formomis, jos turinys nepakitęs.
Mes kalbėjome apie stabmeldystę kaip apie tai, kas palaidota Atėnuose ir nusiųsta protėviams į senovės Romą, bet stabmeldystė dar iki šiol gyva. Žmonės iš prigimties yra stabmeldžiai. Štai ir mūsų dienomis propaguojama stabmeldystė išniekina tikrojo tarnavimo Dievui paprastumą, prastumdama vaikiškus simbolius bei emblemas vietoj kilnios tiesos, kad Dievą reikia garbinti dvasia ir artintis prie Jo tik per atperkančią Jo viengimio Sūnaus auką.
Viliuosi, kad jūs nepasmerksite manęs už tai, jog ketinu atkreipti jūsų dėmesį į su žmogaus širdimi susijusią problemą. Taip, taip, prašau jus atkreipti dėmesį į žmogaus širdį, tiksliau – į savo pačių, brangūs mano klausytojai, širdį. Išgelbėtieji ir neišgelbėtieji, prašau jus atsigręžti būtent į savo pačių vidinę esybę. Eilutė, kurią nagrinėjame, – tai veidrodis, kuriame kiekvienas žmogus gali pamatyti save. Kalbu ne apie veidą – šiame veidrodyje galima pamatyti nuodėmės atspindį. Taigi Tas, kuris neapgaus ir kurio neįmanoma apgauti, atveria žmogaus širdies nuodėmę ir ją išgydo.
Imdamiesi mūsų eilutės, pirmiausia apsistosime ties joje išdėstytu baisiu verdiktu, o po to panagrinėsime kitas doktrinas, kurias mums nurodys ta eilutė.
- Pirmiausia atkreipkime dėmesį į eilutėje nurodytą verdiktą – Gelbėtojas sako, kad visų moralinio blogio formų šaltinis yra širdis. Kristus čia pamini ne daugiau ar mažiau švelnias nuodėmės formas, bet pačias didžiausias: svetimavimą, žmogžudystes ir piktžodžiavimus. Ši eilutė meta kaltinimą žmogaus prigimčiai, ir tai rimčiausias kaltinimas, kurį galima išreikšti žodžiais. Gelbėtojas kalba tiesiai, be užuolankų. Jis kalba apie pačias atgrasiausias nuodėmės formas, tvirtindamas, kad visos jos gimsta žmogaus širdyje.
Yra veikėjų, tvirtinančių, kad nuodėmė nėra būdinga žmogaus širdžiai, kad ji atsitiktinė, tačiau Gelbėtojas tvirtina, jog nuodėmė kyla iš žmogaus širdies. Kai kurie sako, jog šie nusikaltimai – tai neteisinga žmogaus nuomonė, kad visuomeninė santvarka tam tikru momentu slegia žmones taip, kad jie, nemokėdami kitaip elgtis, nusideda, nes klaidinga nuomonė traukia juos į piktadarysčių kelią. Tačiau Gelbėtojas šių nusikaltimų pradžią sieja ne su galva, ne su smegenimis, ne su sugebėjimu iškreiptai mąstyti, o su širdimi ir jos ydingomis aistromis. Jis daiktus vadina savais vardais: blogio šaltinis yra žmogaus esybės dalis, ir ši dalis yra širdis, iš kurios ir kyla nuodingas vaisius.
Širdis – ne šakelė, kurią galima nupjauti ir numesti šalin, ar galūnė, kurios galima netekti; širdis – pati žmogaus esmė ir esybė. Iš tikrųjų Kristus sako, kad geismas neateina pas mus iš išorės per akis, jis kyla ydingos būtybės sielos gelmėse. Argi žmogžudystė atliekama nevaldoma ranka? Ne, ji atliekama nesuvaldoma, užsispyrusia širdimi. Argi žmogus vagia tik todėl, kad neapgalvotai pasiduoda pagundymui? „Ne, – sako Gelbėtojas, – vagystė yra godžios aistros, kuri gyvena vidiniame žmoguje ir kuriai būdinga nedorybė, išsiliejimo rezultatas.“ Bet koks blogis, minimas mūsų eilutėje, kyla iš neatskiriamos žmogaus dalies – jo širdies. Širdis ir yra esmė, tikroji žmogaus esybė. Ji yra žmogaus tvirtovė, žmogaus sielos šaltinis ir vandens telkinys. Be to visus likusius žmogaus sielą sudarančius elementus galima prilyginti požeminių komunikacijų sistemai, kuri prasideda čia ir išskirstoma į miesto gatves. Gelbėtojas nurodo svarbiausią varomąją žmogaus sielos sistemos jėgą ir sušunka: „Štai jis – blogis!“ Kristus, kaip didysis Gydytojas, uždeda rankas ant pačios žmogaus esybės ir sako: „Štai liga!“ Nuodėmės raupsai telkiasi ne galvoje, ne rankose ir kojose, o pačioje širdyje. Nuodai, prasiskverbę į organizmo centrą, apnuodija ir visus periferinius organus.
Žodį „širdis“ paprastai mes suprantame kaip aistrą, o žmogaus aistros, be abejo, yra jo nusikaltimų šaltinis. Tai vyksta todėl, kad žmogus visa širdimi, visu protu, visa siela ir visomis jėgomis myli ne savo Kūrėją, o tik save, ir, norėdamas įtikti sau, pažeidžia Kūrėjo nustatytus įstatymus. Žmogaus darbai suteršia jį taip, kad žmogus nemėgsta teisingų teismų, tikrų įstatymų ir gerų paliepimų, randa malonumą neteisingai prisiekdamas ir planuodamas pikta prieš artimą. Už viso to slypi širdis, jei žodį „širdis“ mes suprantame kaip žmogaus esmę. Žmogaus siela iš prigimties (o prigimtis – svarbiausių vidinių savybių visuma) yra sugedusi iš pat šaknų. Net pasakyčiau – aukščiausiu lygiu. Paklausykite, ką sako Jahvė: „Žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti“, „Jau visa galva nesveika, širdis alpsta“, „Žmogaus širdis yra labai klastinga ir be galo nedora.“
Nuolankiai pamąstykime apie drumstas nešvaros sroves, kurios, kaip sako Gelbėtojas, išeina iš žmogaus širdies. Jis kalba apie piktus sumanymus. Kai kas neteikia reikšmės piktiems sumanymams, tačiau Dievas sprendžia kitaip – Jis žmonių darbus teisia ne pagal išorinius mirtingo kūno pasireiškimus, o pagal vidines žmogaus aistras, kurios sužadina ir diktuoja tuos darbus. Pikti sumanymai yra toks pat blogis, kaip ir pikti darbai, nes iki pat šaknų pasiekę blogio ištakas, atrasime impulsą, kuris padiktuoja šį blogį. Taip pikti sumanymai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo ne tokie nuodėmingi kaip piktadarystės, iš tiesų yra nuodėmės veisykla. Žmonės kartais klausia: „Nejaugi būsime pasmerkti mirčiai dėl kažkokių minčių?“ Geriau jiems žinoti, kad, jeigu neatgailaus, jie neabejotinai pražus dėl nuodėmingų sumanymų, ir nesvarbu, kad jų nuodėmingi sumanymai niekada netaps piktadarystėmis. Jų kaltė dėl to nesumažėja.
Nirtus arklys nepraranda savo nirtulio dėl botago kirčių, neleidžiančių jam į šipulius sudaužyti vežimo. Jo charakteris lieka toks pat – tik botagas jį suvaldo. Bet kas įvyks, jei vežikas pames botagą? Tas pats ir su žmogumi: įstatymo uždėti apribojimai neleidžia jam įvykdyti viso to, į ką linksta jo nešvari širdis. Nors kritusi žmogaus esybė yra bausmės baimės kalėjime, už įstatymo grotų, žmogaus širdis iš esmės lieka pabaisų irštva: tereikia šeimininkui atrakinti duris, ir jūs pamatysite visa, ką jie sugeba.
Pikti sumanymai, tokie kaip, pavyzdžiui, Dievo niekinimas, blogos mintys apie žmones, nuodėmingos mintys, neišsipildžiusios iliuzijos ir t.t, išeina iš širdies. Daugybė žmonių, kurie iš pirmo žvilgsnio nepadarė jokių matomų gašlumo nuodėmių, vis dėlto patiria kūniškus potraukius ir, mėgaudamiesi jais, širdyje nusideda. Daugybė žmonių neišdrįsta realiai įvykdyti vagystės, vis dėlto tūkstančius kartų daro tai mintyse. Ir tas, kuris neturi drąsos lūpomis plūsti Dievą, tūkstančių tūkstančius kartų keikia Dievą savo širdyje. Pikti sumanymai – tai to, kas slypi širdyje, rezultatas. Pikti sumanymai netaptų versme žmogaus viduje, jei jų ten nebūtų. Pikti sumanymai neateitų į širdį, jei jie nebūtų būdingi sielai.
Toliau mūsų Viešpats kalba apie žmogžudystes. Mes, turėdami omenyje tai, ką apie žmogžudystes kalba Jonas, turime teisę žmogžudyste laikyti bet kokį nepagrįsto pykčio pasireiškimą. Įniršio priepuoliai, kurių metu mums norisi nužudyti ar įskaudinti, įžeisti, sužeisti ar su džiaugsmu nubausti žmones pirmai progai pasitaikius, priklauso tai pačiai nusikaltimų klasei kaip ir žmogžudystės. Pati žmogžudystė yra žemų žmogiškos širdies aistrų pasireiškimas. Jei žmogaus širdyje nebūtų šių aistrų žiežirbų, jokiam pagundymui nepavyktų įpūsti ugnies. Ar ne todėl žmogus žudo, kad save laiko geresniu už kitus? Visiems akivaizdu, kad taip ir yra. Vadinasi, būtent todėl, kad aistros nedaro teisybės, jos skatina žmogų įvykdyti šias baisias piktadarystes. Piktadarys sėdi savo šeimoje ir mintimis žudo žmones – jis smeigia į juos žodžių durklą, nes iš prigimties yra piktas, savimyla ir ydingas.
Toliau mūsų minimoje eilutėje Viešpats pamini svetimavimą. Žmonės niekuomet neatsiduotų geismams, jei jie nebūtų brangūs jų vidiniam žmogui. Žmonės todėl ir atsiduoda šiai ydai, kad ji saldi sielai. Jautis geria vandenį todėl, kad trokšta; žmogus susivilioja gėdingomis aistromis, nes jo širdis trokšta pasitenkinimo. Kas niekuomet neatsidavė panašiems veiksmams, tačiau apie juos mąstė, taip pat yra kaltas prieš Dievą.
Iš širdies išeina ir vagystės, pridarančios žalos artimajam. Ir vėlgi, ar pagundymui geisti to, kas mums nepriklauso, pasiduodame ne todėl, kad save mylime labiau nei Dievą ir savo artimuosius, ir, vedami godumo, elgiamės apgaulingai?
Ir štai ateiname iki melagingo liudijimo. Bet kas yra melagingas liudijimas, jei ne žudantis melas, norint įtikti savo vidiniam žmogui? Argi tai neliudija apie tikros meilės trūkumą savo artimiesiems ir savo Dievui?
Nusikaltimų sąrašas baigiamas paminint niekinimą. Bet kas gi stovi už niekinimo, jei ne širdis, iškelianti save aukščiau Dievo, o paskui siekianti sutrypti Dievą įžeidžiančiais, keikiančiais ir plūstančiais epitetais Jo atžvilgiu? Širdis – štai viso blogio šaltinis. Jei žmogaus širdis būtų tyra ir teisi, nebūtų jokių žmogžudysčių, jokių svetimavimų, nebūtų jokio Dievo niekinimo. Jei žmogus visų pirma mylėtų Dievą, tai iš principo negalėtų būti šių nusikaltimų; bet žmogaus širdis pilna blogio – iš čia ir visos piktadarystės.
Gelbėtojas nemato reikalo pateikti įrodymų, kad visas blogis išeina iš širdies; Jis tiesiog konstatuoja šį faktą. O taip elgiasi todėl, kad tai yra akivaizdu. Kai matai, iš kur kažkas atsiranda, tampa aišku, kad iš pradžių šitas kažkas buvo ten, iš kur jis kyla.
Praėjusią vasarą aš atkreipiau dėmesį į vapsvas, nuolatos besisukančias prie supuvusių rąstų mano sode. Mačiau, kaip jos nuolat įskrenda ir išskrenda iš šių rąstų, ir padariau, man atrodo, teisingą išvadą – ten yra vapsvų lizdas. Manau, kad prie tokios išvados būtų priėjęs kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus. Stebėdami aplink žmogų besisukančias „nuodėmės vapsvas“, mes manome, kad jame slypi ir jų lizdas.
Pažvelkime į šaltinį, iš kurio trykšta vėsus ir skanus vanduo. Argi žvelgdami į jį, nepadarysite išvados, kad kažkur yra šį šaltinį maitinantis vandens telkinys? Jei sakysite, kad vanduo trykšta iš niekur, tai iš jūsų tiesiog pasišaipys. Žinant, kad visi blogi sumanymai, žmogžudystės ir žemos aistros tikrai išeina iš žmogaus širdies, visai nesunku prieiti išvadą, kad visa tai turi būti jame. O kadangi visi žmonės vienaip ar kitaip nusideda, suvokiame, kad kiekviename žmoguje yra nuodėmės saugykla, paslėpto blogio bedugnė, iš kurios ir kyla išorinis blogis.
Jei jums vis dar reikia kažkokių viso to įrodymų, galiu pasiūlyti eilę pastebėjimų. Niekada nieko nereikėjo mokyti nuodėmės. Yra dorybės mokyklos, bet nėra jokio reikalo atidaryti ydų mokyklos. Pikti sumanymai jūsų vaiko širdyje atsiras patys savaime, tad neprireiks jo išsiųsti į šėtonišką vaikų darželį. Vaikai, niekieno nemokyti vogti, auklėjami garbingai ir tyrai, kartais jau ankstyvoje vaikystėje būna nutveriami vagiliaujant. Sukčiavimas ir neteisybės sakymas – šios melo atmainos yra tokios įprastos, kad sakyti, jog liežuvis niekuomet nekalbėjo neteisybės, galima tik apie liežuvį, kuris nė karto nepratarė nė žodžio.
Šio reiškinio priežasčių reikia ieškoti ne švietime, o pačioje žmogaus esybėje. Sukčiavimas ir neteisybės sakymas taip paplitę, kad net ten, kur ausis girdi tik tiesą, vaikai išmoksta meluoti. Žmonės savaime išmoksta meluoti. Jie mėgsta apkalbėti savo draugus, nepaisant to, ar jų pikti žodžiai atitinka tiesą ar ne. Be to, žmonės tai daro aiškiai tuo mėgaudamiesi.
Iš kur kyla blogis? Nejaugi iš išorės? Būna, kad žmonės tyčia skleidžia šmeižtą apie kitus, nesirūpindami savo lūpų vaisiumi, kadangi šmeižto pamazgų kibirą galima išpilti į gatvę, ir jų nešiotoju taps pirmasis nešvarumais išsitepęs praeivis. Šmeižto purvas pats savaime žengs triumfo žingsniu po visą pasaulį, tuo tarpu tiesa, kuri būtų gero žmogaus garbei, bus pamiršta, kol Dievas neprisimins jos Teismo dieną.
Nuodėmiauti mokyti nebūtina. Tereikia mažam krokodiliukui išsiristi iš kiaušinio, ir jis pradeda mėgdžioti savo motinos elgesį – jis su įniršiu kandžioja lazdą, suskilusį lukštą ir visa, kas pakliūva į jo akiratį. Vos gimęs gyvačiukas pradeda šnypšti. Savo bute galite užauginti tigriuką, bet greitai jis taps toks pat plėšrus, kokiu būtų tapęs ir gimęs džiunglėse. Tas pats nutinka ir su žmogumi, nes jis nuodėmiauja taip pat natūraliai, kaip ir kraujo trokštantis jaunas liūtas ar nuodus kaupiantis gyvačiukas. Nuo pat gimimo nuodėmė užkrečia giliai paslėptą žmogaus sielą.
Bus daugiau