Beveik prieš porą metų, 2014 m. gegužės pabaigoje, su istoriku Deimantu Karveliu keliavome protestantiškais Radvilų giminės keliais Lietuvoje. Jau grįždami iš šios kelionės kalbėjome, kad būtų įdomu pamatyti ir Baltarusijos teritorijoje esančias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis. Ši mintis vis ruseno ir, sesers Linos iniciatyva, balandžio 9–10 d. tapo realybe.
Ankstų balandžio 9-osios rytą, dar neprašvitus, būrys Kauno bažnyčios tikinčiųjų, pasikvietę kelis draugus ir giminaičius, autobusu pajudėjo iš Kauno į Vilnių, kur prie mūsų kompanijos prisijungė puikiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Radvilų giminės istoriją išmanantis istorikas dr. Deimantas Karvelis.
.jpg) |
| Kelionės gidas istorikas Deimantas Karvelis - tikras lobis |
Dar važiuodami autobusu išgirdome pasakojimą apie bendrą Lietuvos–Baltarusijos praeitį, garbingą didikų Radvilų giminės ir jų pilių bei dvarų istoriją. Trumpam stabtelėjome prie vienos ankstyviausių senovės Lietuvos mūro pilių – Krėvos pilies, kurią XIV a. pradžioje pastatė kunigaikštis Gediminas, liekanų.
Po to atvykome į Baltarusijos sostinę Minską, kuriame gyvena apie 2 mln. žmonių. Šį miestą mums aprodė ir apie jį papasakojo vietinė gidė. Keista buvo matyti centrinėje miesto aikštėje stovintį Lenino paminklą ar tai, kaip prie Amžinosios ugnies keičiasi sargyba, skaityti gatvių pavadinimus Sovietskaja ir pan... Važiuodami autobusu matėme daugybę didelių sporto salių: visai viena šalia kitos stovi irklavimo bazė, milžiniška ledo ritulio salė, dviračių treko salė, visame mieste vyksta daugybė statybų... Stebino ir valiutų kursas – už 10 eurų gavome 200 000 Baltarusijos rublių, tad porą dienų pabuvome beveik milijonieriai.
Dieną praleidę Minske ir pernakvoję viešbutyje, sekmadienio rytą leidomės mūsų kelionės tikslo – Radvilų pilių – link. Sustojome Nesvyžiuje, kuris pirmą kartą paminėtas 1223 m., o nuo 1513 m. priklausė įtakingiems LDK didikams Radviloms. Nepaprastai įdomu buvo vaikščioti po UNESCO pripažintą Nesvyžiaus dvarą, kuriame sukaupta turtinga ekspozicija. Sužavėjo ir labai nustebino Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės žmonos Pranciškos Uršulės Radvilienės (1705–1753) įkurto teatro maketas ir specialiųjų efektų kūrimo įrenginiai. Po muziejų vaikščiojome dvi valandas, tad visko aprašyti tikrai neįmanoma – raginu, atsiradus progai, būtinai ten apsilankyti ir patiems viską pamatyti.
Nesvyžiuje dar lankėmės miesto rotušėje, apžiūrėjome Kristaus Kūno bažnyčią, kurią puošia įspūdingos apie 1760 m. tapytos freskos, o jos rūsyje karstuose-sarkofaguose yra palaidoti 74 Radvilų giminės nariai.
Išvykę iš Nesvyžiaus aplankėme į UNESCO paveldo sąrašą įrašytą, taip pat Radvilų giminei priklausiusią XV–XVI a. Miro, arba Myriaus, pilį, buvome sustoję Naugarduke, kur apžiūrėjome Naugarduko pilies liekanas. Taip pat stabtelėjome Liubčios miestelyje, kur yra išlikusi XVI–XVII a. Radvilų dvaro dalis – įdomu, kad šį kultūros paminklą saugo, restauruoja ir turi viziją jį atstatyti pati nedidelio miestelio bendruomenė, be jokių valstybės lėšų. Na o vakarop, jau visai prieš grįždami į Lietuvą, dar sustojome Lydos mieste, kurį XIV a. statė Lietuvos kunigaikštis Gediminas, ir kuriame yra atstatyta įspūdingo dydžio viduramžių pilis.
Kaip pasakojo mūsų gidas istorikas Deimantas Karvelis, baltarusiai iki pat XX a. pradžios neturėjo savo valstybės, tad ieškodami savo tapatybės jie bando šlietis prie lenkų, lietuvių, todėl ir rūpinasi dabartinėje Baltarusijos teritorijoje esančiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu.
Savo įspūdžiais pasidalinti sutiko ir keli bendrakeleiviai.
Raimondas:
Nors buvau girdėjęs, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė užėmė didelę teritoriją, visgi neįsivaizdavau, kad ji tokia didelė, kad mūsų didikai turėjo tiek dvarų ir pilių... Apie pačią Baltarusiją buvau nekokios nuomonės, tad apsilankymas šioje šalyje tikrai nustebino: tvarkingi kaimai ir miesteliai, net jei trobelės ir pakiužusios, aplinka sutvarkyta, restauruojamos bažnyčios, nors tai pokomunistinė šalis, atstatomos pilys ir dvarai. Baltarusiai atstato, restauruoja LDK pilis, tad, galima sakyti, atlieka mūsų, lietuvių, darbą... Labai noriu padėkoti ir mūsų ekskursijos vadovui
 |
| Pranciškos Uršulės Radvilienės XVIII a. pr. įkurto teatro maketas |
Deimantui Karveliui – jis tikrai puikus istorijos žinovas, gebantis sudominti, istorija sužavėti ir kitus – nuoširdus ačiū jam.
Virginija:
Man ši trumpa kelionė buvo kaip kelionė laiku. Pirmiausia – apie įkvepiančią jos dalį. Istoriko Deimanto Karvelio įžvalgos ir pasakojimai XIII, XVI ar XVIII amžius atskleidė kaip labai artimą istoriją. Labiausiai sudomino asmeninės didikų šeimų istorijos, kurių klausantis suvoki, jog žmonės visada yra žmonės, tie keli šimtmečiai mus skiria tik technologijų raidos aspektu: pakito bendravimo galimybės, priemonės ir greitis. Bet aistros, silpnybės, stiprybės, polėkiai bei laisvės troškimas yra vienodai svaiginantys. Kova dėl valdžios, turtai, išmintis ir puikybė, kūrybiškumas, estetinės vertybės, pramogos, mecenatystė, dvasingumo paieškos, multikultūriškumas – tai Lietuvos kunigaikščių ir didikų bei jų įkurtų miestų istorijos dėmenys, aktualūs ir šiandien. Įvairių krikščionybės konfesijų sugyvenimas vienoje uždaroje teritorijoje (aptvertame Nesvyžiaus mieste XVI a. pastatyta katalikiška jėzuitų bažnyčia su vienuolynu, unitų bažnyčia, stačiatikių cerkvė ir žydų sinagoga) liudija laisvų to meto miestų dvasią, o italų architektų ir užsienio meistrų kūriniai atskleidžia Europos kultūros vertybių klestėjimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Dabartinėje Baltarusijos teritorijoje (kaip ir etninės Lietuvos žemėse) ne vieną šimtmetį tarpo Lietuvos didikų kuriama miestų kultūra, gamyba ir prekyba, teisė ir menas.
Antras kelionės laiku aspektas – sugrįžimas į nelabai tolimą praeitį. Jis iš esmės gluminantis. Pakanka nuvažiuoti į Minską, vos už kelių valandų kelio nuo Vilniaus, ir galima vėl išgyventi savo kailiu dar patirtos (jei jums apie ar virš keturiasdešimties) praeities šmėklas. Bauginančiai išpuoselėta, švari, vienodų daugiabučių ir „teisingų“ gatvių pavadinimų sunorminta Baltarusijos respublikos sostinė man pasirodė kaip apsimetėlis slibinas, kuris sustingęs ir apsamanojęs apsimeta patraukliu kalnu, kad, metui atėjus, galėtų praryti naivias, juo kopinėjančias aukas. Šis miestas tarsi paralelinė tikrovė, kur žmonės daugiau ar mažiau žino, jog yra kitokia egzistencijos forma, bet dėl įvairių priežasčių (baimės, prisitaikėliškumo ir patogumo gyventi be priekaištų) yra pasirinkę normatyvinį gyvenimą, kuriame viskas jau nuspręsta už tave.
Glumina faktas, kad tokia tikrovė šiandien, XXI amžiuje, yra taip arti mūsų valstybės. Širdy kyla dėkingumas Viešpačiui, kad kažkada Jogaila, rinkęsis, iš kurios šalies priimti Lietuvos krikštą (Rytų ar Vakarų), nusprendė eiti Romos, ne Konstantinopolio keliu. Vakarų bažnyčia, ypač reformuota, bet net ir nereformuota, šimtmečiais buvo kritinio mąstymo platforma.
Mūsų laisvė ne tik labai brangiai apmokėta, bet ir labai trapi. Todėl visi kartu esame už ją atsakingi. Štai tokios mintys sukasi galvoje visą savaitę, vos po dviejų dienų kelionės senosios LDK žemėmis dešiniau Vilniaus.
Ingrida:
Kelionė, trukusi vos porą dienų, buvo nuostabi: šauni kompanija, o gidas Deimantas Karvelis – tikras lobis! Labai patiko Nesvyžiuje, ypač pilies ir rūmų kompleksas ir jame esanti ekspozicija, taip pat Kristaus Kūno bažnyčia su nuostabiomis freskomis ir laidojimo rūsiu, kuriame yra net 70 karstų su Radvilų giminės palaikais. Sužinojome ir daug daug istorijos faktų, kurių visų tikrai neprisimenu, bet, jei pakartotų, „atsigamintų“ – tad reikia dar vienos kelionės su istoriku Deimantu Karveliu.
Nuotraukos Raimondo Pužo ir Žanetos Lazauskaitės