Netiesa, kad žmonėms nerūpi dvasinis gyvenimas. Dvasingumo paieškos atsispindi šiuolaikinėje muzikoje, mene, literatūroje, filmuose. Materializmo stabai pykina, o džiaugsmas įsigijus naują daiktą darosi vis trumpesnis. Žmogaus širdis ieško gelmės. Ir nors dvasingumas suprantamas labai įvairiai, bendrų sąlyčio taškų vis dėlto esama. „Visa, ko tau reikia, yra meilė“, – skamba garsios Bitlų dainos žodžiai. Tačiau kokia yra meilė, kurios tau ir man reikia? Meilės reikia tikros, o tikra meilė yra ištikima. Būtent ištikimybę pabrėžia sutuoktiniai, jos viliasi įsimylėję jaunuoliai, dėl neištikimybės rauda sudužusios širdys. Ištikimybė – viena svarbiausių Šventojo Rašto temų, Dievo prigimties savybių. Biblijos Viešpats yra ištikimas. Pažvelkime į Jo kelią ir eikime juo.
Geriausias pasakotojas ir Jo pasakojimas
Gyvendami technologinio progreso laikais daugelį dalykų atliekame nepalyginamai greičiau nei anksčiau. Vaikystėje su mama eidavome į paštą, kad galėtume paskambinti kitame mieste gyvenantiems giminaičiams. Nusipirkę „taloną“, namuose sutartą valandą laukdavome skambučio iš pašto, kad linija sujungta ir jau galime kalbėti. Galimybė bendrauti ne iš telefono būdelės, o iš savo namų, patogiai susirangius ant sofos, atrodė kaip didelis patogumas ir privilegija. Šiandien beveik kiekvienas turime mobilųjį telefoną, kuriuo galime skambinti iš bet kur ir kur tik nori.
Pamenu, kaip gūdaus sovietmečio metais mūsų miestelyje buvo rodomas animacinis filmas „Na, palauk!“. Visos serijos išsyk! Kino teatras buvo apgultas, žmonės grumdėsi ir mušėsi. Nors aš turėjau bilietus, bet į kino salę taip ir neprasibroviau... Dabar tai prisimenu su graudžia ironija, nes šiandien vaikai ir suaugusieji neišeidami iš namų gali žiūrėti kur kas geresnius filmus.
Šiais laikais daug patogumų. Džiugu, kai nereikia gaišti laiko, nervintis – paspaudei mygtuką ir ... „rodo“, „daro“, „veikia“. Nuėjus į banką, „Sodrą“, registrą ar dar kokį „departamentą“, ieškome „žalio mygtuko“, kurį paspaudus darbuotojas mus pakvies, ir viskas išsispręs. Mes pripratome prie patogumų, aptarnavimo, greičio ir net tikimės, kad ateityje bus dar geriau. Tik turime problemėlę su savimi – pasidarėme nekantrūs ir norime visko iš karto.
Technologijos taip pat paveikė ir mūsų Šventojo Rašto skaitymą bei santykius su Dievu. Krikščionys vis dažniau į rankas paima ne popierinę, bet elektroninę Bibliją. Ši daugeliu aspektų yra patogesnė: gali greitai atsiversti norimą Biblijos skyrių, eilutę, surasti žodį ar frazę. Gali susidaryti įspūdis, jog nebūtina į ją gilintis ir studijuoti – įvedei žodį paieškos langelyje ir jau „žinai“ kelią... Dvasinio pažinimo klausimais visi esame šio laikmečio vaikai – ieškome paprastų ir greitų atsakymų, vaizdžiai tariant, „žalių mygtukų“. Tačiau žmogaus, šio ir ano pasaulio paslapčių vienu paspaudimu neįminsime, nepadės jokie „stebuklingi“ mygtukai ir receptai.
Biblijos ištraukas norima tema, pavyzdžiui, apie ištikimybę, naudodamiesi elektroninėmis priemonėmis galime surasti labai greitai. Jas įsiminti, kartoti ir cituoti – sveikintinas dalykas, tačiau to nepakanka. Dievo žodis, Jo apreiškimas, yra ne iš konteksto ištraukta citata, o pasakojimas. Visas pasakojimas. Tai Dievo Sūnaus atėjimo ir prisikėlimo įkvėpta Išganymo istorija, kuriai išgirsti ir sutalpinti mūsų širdyje reikia laiko, kantrybės, pasišventimo ir net vaizduotės. Ir nors yra daug gerų šią istoriją pasakojančių pamokslininkų, mokytojų ir rašytojų, geriausias pasakotojas yra pats šios istorijos Įkvėpėjas ir Veikėjas – Dievas. Nurimkime ir paklausykime.
Išganymas ir ištikimybė
Biblija yra užrašyta kaip progresyvus pasakojimas. Kiekviena Šventojo Rašto knyga, pasakojimas, skyrius, pastraipa ir eilutė tarsi skalbiniai „sukabinti“ ant Išganymo istorijos „virvės“. Mums, skaitytojams, neretai norisi ką nors „nudžiauti“ nuo tos virvės ir „prisimatuoti“ savo ar kitų poreikiams. Tai ne visai teisinga, nes kiekvienas biblinis įvykis ar istorija vienaip ar kitaip papildo, paaiškina ir pratęsia Išganymo pasakojimą, praturtindama Viešpaties paveikslo dėlionę. Todėl visada dera pasitikrinti, ar suvokiame, kaip konkreti Biblijos ištrauka susijusi su didžiuoju pasakojimu. Toks nuoseklumo išsaugojimas labai svarbus mūsų pasitikėjimui Dievu, kurio veikimas šioje žemėje yra nuoseklus, nenutrūkstantis ir pergalingas.
Jėzaus apaštalai įkvėptai liudija apie Dievo ištikimybę Senajame Testamente ir pranašysčių išsipildymą Jėzaus Kristaus mirus ir prisikėlus. Apaštalas Paulius rašo romiečiams, kad anksčiau parašyti dalykai yra skirti mums pamokyti, jog ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties (žr. Rom 15, 4). Kas yra šios paguodos šaltinis? Be abejo – Viešpats, kuris niekada nemeluoja (žr. Tit 1, 2), kurio žodis negrįžta tuščias, bet įvykdo Jo valią (žr. Iz 55, 11). Skaitydami Senąjį Testamentą pastebime, kad Dievas yra ištikimas tam, ką sako. Ir nors Jo keliai aukštesni už žmonių kelius, o mintys už žmonių mintis (žr. Iz 55, 9) – mes ne iki galo gerai suvokiame Jo veikimą, Dievo ištikimybės gija yra tvirta ir nepertraukiama. Kai užčiuopiame šią giją Šventajame Rašte ir jos įsitveriame (o ne spaudžiame „žalią mygtuką“!), širdį užlieja viltis ir pasitikėjimas. Ištikimas yra Tas, kuris jus šaukia, Jis ir įvykdys! (1 Tes 5, 24).
Nedovanotina būtų atskirti Senąjį ir Naująjį Testamentus, nes visas Dievo žodis yra įkvėptas tos pačios Šventosios Dvasios (2 Pt 1, 20–21; 2 Tim 3, 16). Naujajame Testamente Dievas nėra „geresnis“, „labiau mylintis“ nei Senajame. Jis yra tas pats (Mal 3, 6; Hbr 13, 8), tačiau Išganymo planas ir Išganytojo paveikslas ryškėja palaipsniui. Ištikimą Dievo meilę maištingiems žmonėms galime įžvelgti jau pirmuose Biblijos skyriuose. Nepaisant Adomo ir Ievos geismo (Pr 3, 6), nuodėmės ir kaltės (Pr 3, 6–8), pasidavimo nuodėmei (Pr 4, 8), visiško moralinio žmonių sugedimo ir iškrypimo (Pr 6, 5. 11–12), sąmoningo, organizuoto sukilimo prieš Dievą, Viešpats vis tiek rūpinasi žmonija ir lieka ištikimas savo kūriniams. Jis teisia išvarydamas Adomą ir Ievą iš Edeno, baudžia iškrypusią žmoniją tvanu ir išsklaido Babelės maištininkus, tačiau ne viskas taip beviltiška.
Dievas veikia žmonijos labui. Jis supriešina žmogų su žalčiu (Pr 3, 15), įveda natūralios mirties dėsnį (Pr 3, 19), patraukia Adomą ir Ievą nuo gyvybės medžio, kad nuopuolis ir pasmerkimas nebūtų amžinas (Pr 3, 22–24), sutrumpina į degradavimą linkusio žmogaus gyvenimo amžių (Pr 6, 3), įveda atmokėjimo ir teisingumo įstatymą (Pr 9, 5–6), sunaikina bedievišką žmonių sąjungą prieš Dievą (Pr 11, 1–8). Dievas įsiterpia, kad žabotų kerojančią nuodėmę, stabdytų blogį, neleistų žmonijai susinaikinti. Jis stebisi savo kūrinių sugedimu ir kaip Tėvas yra susirūpinęs savo paklydusiais vaikais. Viešpats klausia Adomo: Kur tu esi?.. Kas tau pasakė, kad tu nuogas? Gal valgei nuo medžio, nuo kurio tau įsakiau nevalgyti? (Pr 3, 9. 11); klausia Kaino: Kur tavo brolis Abelis?.. Ką padarei? (Pr 4, 9. 10). Dievas gailisi ir sielvartauja dėl to, kas vyksta žemėje (Pr 6, 6), ateina pažiūrėti blogų žmonių sumanymų (Pr 11, 5), bet baudžia kiek įmanoma švelniau ir palankiau. Svarbu, kad šiame Dievui priešiškame Pradžios knygos (3–11 skyriai) pasaulyje ima ryškėti „palaimintoji linija“.
Pirmąją užuominą apie tai sutinkame ištarmėje apie pergalingą moters sėklą (Pr 3, 15). Ir nors pirmagimis Kainas ir jo palikuonys pasuka savo keliu (žr. Jud 1, 11), nepateisindami Ievos vilčių (Pr 4, 1), Dievas duoda kitą sūnų vietoje Abelio – Setą (Pr 4, 25). Žmonės pradeda šauktis Viešpaties vardo (Pr 4, 26), ir ima ryškėti palaimintos sėklos linija: Setas (Pr 4, 25–26), Henochas, kuris vaikščiojo su Dievu, ir jo nebeliko (Pr 5, 22–23), Nojaus tėvas Lamechas (Pr 5, 28–29), Nojus (Pr 6, 9), Semas (Pr 9, 26), galiausiai – Abraomas (Pr 11, 26). Per juos Dievas grąžina žmones į tikėjimo ir dorybės kelią, nuo kurio nuklydo Kainas ir jo palikuonys (Pr 4, 17–24). Plonas, bet nenutrūkstantis vilties siūlas vyniojasi iškart po nuopuolio ir vingiuoja per tamsiausius slėnius – Dievas neapleidžia savo kūrinių ir vis dar jais viliasi. Nors žmogus linkęs daryti pikta (Pr 8, 21), vis dėlto Viešpats yra kantrus, ištikimas bei įsipareigojantis (Pr 9, 16).
Pažadas ir priesaika
Dievo maloningumas dar ryškiau sušvinta Abraomo gyvenime. Nors Dievas laimina Semo (vyresniojo Nojaus sūnaus) palikuonis (žr. Pr 9, 26–27), Abraomas susilaukia ypatingai maloningo pažado: Viešpats tarė Abromui: „[…] Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu. Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės.[…] Tavo palikuonims duosiu šitą šalį“ (Pr 12, 2–3. 7; 13, 15–17; 15, 1. 5. 18–21; 17, 5–8; 18, 18; 22, 17–18). Iš pirmo žvilgsnio šis pažadas neatrodo labai „dvasinis“, nes yra susijęs su išoriniais dalykais: gausiais palikuonimis (didele tauta), kilsiančia iš Abraomo, Kanaano žemės užėmimu, pergale prieš savo priešus bei įtaka (palaiminimu) visos žemės tautoms.
Atidus skaitytojas žino siužetą – Dievas ištikimai laikosi savo žodžio ir įvykdo, ką yra pažadėjęs. Abraomas tampa didele tauta, o jo palikuonys užima Pažado žemę. Tačiau tai tik išorinis šio palaiminimo „apvalkalas“. Tai galime iliustruoti tokiu pavyzdžiu. Sakykime, kad pas mus atvažiuoja draugas, ir, norėdami jį pasitikti, turime nuvykti į geležinkelio stotį. Sužinoję tvarkaraštį laukiame traukinio. Traukiniui atvykus, mums šis neberūpi, nes džiaugiamės išvydę draugą. Juk išties – laukėme ne traukinio, o draugo!
Panašiai yra ir su Abraomo, dar vadinamo visų „tikinčiųjų tėvu“ (Rom 4, 11; Gal 3, 7), palaiminimu. Tikroji esmė – ne fizinė pažado išraiška, bet atstatyti Dievo ir žmogaus santykiai, draugystė. Abraomas buvo pavadintas Dievo draugu (Iz 41, 8; 2 Kron 20, 7; Jok 2, 23), tačiau tokia draugystė nebūtų įmanoma be nuodėmių atleidimo. Pasakyta, kad Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu (Pr 15, 6). Kitaip tariant, Abraomui buvo ne tik atleistos nuodėmės, bet ir suteikta teisumo dovana, leidžianti amžinai pasilikti Dievo akivaizdoje. Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio, nė Dievui duoti išpirką už jį. Didelė kaina už sielos išpirkimą – tiek niekad neturėsi, kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo (Ps 49, 7–9). Šios kainos Abraomas nebūtų sumokėjęs, net jei ant Morijos kalno būtų nužudęs savo sūnų Izaoką. Jis jos nesumokėjo ir vietoj sūnaus paaukodamas tankiame krūmokšnyje įsipainiojusį aviną (Pr 22, 12–13). Visa tai buvo Abraomui paskelbtos Gerosios Naujienos provaizdžiai apie atperkančią paties Dievo Sūnaus auką. Abraomas išvydo Jėzaus Kristaus išgelbėjimą ir juo džiaugėsi (Jn 8, 56). Dievas ne tik laikosi savo pažado „raidės“, bet ir pranoksta žmogaus lūkesčius savo Dvasios išmintimi. Viešpaties ištikimybė tobula, maloninga, pranokstanti mūsų suvokimą!
Biblinė istorija suteikia pagrindą Dievo Sūnaus atėjimui į šią žemę, atveria Dievo išgelbėjimo gelmę ir apreiškia paties Dievo įsitraukimo į Išganymą mastą. Į Abraomo klausimą, kaip jam žinoti, kad paveldės Dievo pažadą (Pr 15, 8), Viešpats atsiliepia anuomet daug pasakančiu sandoros ir savo gyvybe prisiekiančios (dar tiksliau – už jos sulaužymą save prakeikiančios) priesaikos ritualu (Pr 15, 9–17; Jer 34, 18–20). Praeidamas tarp padalintų gyvulių kūnų dalių, Viešpats prisiekia savimi ir savo gyvybe, kad bus taip, kaip Jo pasakyta. Taip Jis elgiasi norėdamas stipriau pabrėžti paveldėtojams savo valios nekintamumą (Hbr 6, 17). Neįmanoma, kad Dievas meluotų, – rašo Laiško hebrajams autorius, todėl tesubręsta mumyse tvirtas pasitikėjimas Jo Išgelbėjimu ir tėviška meile, globa ir rūpesčiu mūsų kasdienybėje.
Šventojo Rašto liudijimas apie Jo ištikimybę šventiesiems ir mums, atradusiems prieglobstį skirtoje viltyje, tebūna tvirta paguoda (žr. Hbr 6, 18). Štai patikimas žodis: jei mes su Juo mirėme, su Juo ir gyvensime. Jei kenčiame, su Juo ir valdysime. Jeigu mes Jo išsižadėsime, ir Jis mūsų išsižadės. Jeigu esame neištikimi, Jis lieka ištikimas, nes savęs Jis negali išsižadėti (2 Tim 2, 11–13).