Kai Dievo Dvasia pripildo, kai iš vidaus ima tekėti gyvojo vandens srovės, siela net nespėja gaudytis, kas čia vyksta… Rodos, taškais į visas puses ir nežinai, ką aptaškysi. Dievo žodis byra kaip pupos iš dangaus, tiesiai į širdį… Ir verki, ir juokiesi vienu metu. Žvelgi į saulės spindulių pripildytą mišką, spalvotus debesis, ir galvoji – nebegaliu, Viešpatie, netveriu savyje, koks gražus gyvenimas, kurį man davei. Nesvarbu, kad degina ugnis, nors, po teisybei, akivaizdu, liko tik jos likučiai, ir aš jaučiu, kaip jau kvepia nauja žolė ant išdegusio slėnio… Sena traukiasi, ateina nauja. Skleidžiasi nauji puslapiai, tarsi medžių pumpurai. Jie neišvengiamai skleidžiasi. Koks gėris sulaukti pavasario – parskrendantys paukščiai kaip pranašai byloja: ar nesakiau, kad jei tikėsi, matysi Mano šlovę?.. Tai toks vos ne skausmas, kai savo gyvenime velkiesi visiškai nauju rūbu ir dar nežinai, kas bus. Gal ir norėtum savęs pagailėti, bet nėra kada! Sprogste sprogsti kaip tas pumpuras, pilnas besiskleidžiančios gyvybės, pilnas žalumos, jėgos ir stiprybės gyventi. Gal žinai, kad pražys obelis, o gal ir nežinai. Tik supranti, kad su Viešpačiu visuomet kažkas bus, kažkas labai gero ir nepakartojamo. Nes kokia bebuvo žiema tavo gyvenime, koks šaltis tave stingdė, nesvarbu ir tai, kad kažkas dar ir vogdavo malkas iš tavęs, kad nepasišildytum, vis tiek pavasaris pasibeldė ir į tavo kiemą… Taip, laikas praskleisti užuolaidas, laikas pažvelgti pro langą ir įkvėpti gaivaus oro visais visais plaučiais. Laikas pamiršti žiemą, nes visa, kas buvo, ištirpo it sniegas. Pavasaris įsibėgėja, o žiemos tik likučiai, kaip visada… šaldytuve. Ir ji taip bijo šilumos. Ji bijo. Taip, žiema bijo, o pavasaris nebijo nieko, nes jis ateina pilnas jėgos, jėgos pradėti iš naujo.
Ir jei kas nors visuomet teisus, tai kaip tik – pavasaris.
Ir jei tu šiandien meldiesi, klausdamas, Dieve, o tai kokia tavo valia man, kokia? Žinok, atsakymas yra vienas - tau valia yra pavasaris. Nauja pradžia, naujas gyvenimas. Ir taip bus visada. Nes visa kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja (plg 2 Kor 5,17).
Tegu tai skleidžiasi!