Būkite pilni Dvasios! (Efeziečiams 5, 18)
Keturios padangos gulėjo garažo tamsoje ir šnekučiavosi apie savo išgyvenimus. Viena pasakojo geriau už kitą. Bet štai atsidarė durys, įėjo būtybė, pačiupo pirmą padangą ir išnešė ją į šviesą. Oi, kokia ji buvo purvina! Pilna dulkių ir voratinklių!! Tačiau būtybė paėmė šlapią skudurą ir švariai nuvalė padangą. Ir ji vėl blizgėjo saulėje! Kokia graži!!! Būtybė atsinešė ilgą geležinį strypą ir užmovė padangą ant ratlankio. Oi, kaip skaudėjo! Po to padanga buvo pritvirtinta ir tuomet įvyko kažkas nuostabaus: buvo pučiamas oras! Tikras, šviežias suspaustas oras! O, kaip padanga plėtėsi ir džiūgavo, taip, tai ir buvo tai, ko ji taip ilgėjosi! Ir štai pirmyn, į didžiąją laisvę: automobilis užsivedė ir nurūko gatvėmis. Taip, padanga jautėsi puikiai ir galėjo parodyti, ką ji moka. Tai buvo tikras gyvenimas, pilnas rizikos, tačiau ir su laisve be pabaigos. Puiku!! Bet po kiek laiko automobilis sustojo. Vienoje iš padangų atsirado maža skylutė, ir oras išėjo. Ji buvo nuimta ir pasislėpė bagažinėje.
Taip yra ir su mumis, krikščionimis: iš pradžių gyvename tamsoje, bet mes ir nežinome nieko kito ir jaučiamės gerai, kol pasirodo šviesa, – Jėzus. Tuomet pamatome savo nešvarumus ir nuodėmę. JIS mus apvalo, – skauda, bet yra gerai! JIS pastato mus savo vietoje ir paruošia. JIS pučia į mus “suspaustą orą”, – Šventąją Dvasią. Ir tada pirmyn! Bet atsargiai, kas pasilieka nuodėmėje, pas tą atsiranda maža skylutė ir suspaustas oras, Dievo jėga, išeina. Geriau pasilikime Jo meilėje, užuot vėl sukdami link senų, praėjusių dalykų! Geriau išlaikykime Dvasios gaivą, užuot koketavę su pasauliu ar užsiimdami kažkokiais kitais dalykais!
Ačiū, Jėzau, Tu ištraukei mane iš tamsos ir pripildei mane savo gyvenimu ir savo jėga. Aš nenoriu grįžti atgal į prietemą, nenoriu daryti jokių kompromisų, tik noriu pasilikti Tavo Šviesoje! VIEŠPATIE, nuolat pripildyk mane savo Šventąja Dvasia! Man reikia Tavo jėgos, kad galėčiau gyventi su Tavimi.
Frank Lauermann
https://franklietuva.wordpress.com