Dviejų atlaidžių žmonių sąjunga: Rūta ir Bilis Gremai (III)

Štai keletas principų, kuriuos ji atrado Patarlių knygoje: „Namuose labiau rūpinkis laime nei tvarka. <...> Drausmindamas būk tvirtas, bet kantrus. <...> Mokyk, kad reikia ne tik teisingai elgtis, bet ir tikėti.“

Dažnai laiškuose Bilis rašė: „Jei tik tu būtum čia, galėčiau su tavimi aptarti savo pamokslą.“ Jis visada žinojo, kad Rūta nuoširdžiai įvertins. Jam trūko jos nuovokių įžvalgų.

Kai vyko ilgos evangelistinės kampanijos, Rūta stengėsi nors vieną savaitę per renginius būti su Biliu, bet niekada nenorėjo ilgesniam laikui palikti vaikų. „Motina, kaip ir Viešpats, visuomet turi padėti, kai ištinka bėda.“

Visgi 1954 m. Rūta lydėjo Bilį į Didžiąją Britaniją. Tai buvo antroji Bilio kelionė į šią šalį. Jis atsisakė ryškios judėjimo „Jaunimas dėl Kristaus“ aprangos, kuriai buvo būdingos spalvotos kojinės ir akį rėžiantys kaklaraiščiai. Prisimindamas, ko buvo išmokęs ankstesnių kelionių į Angliją metu, Bilis patarė Rūtai nesidažyti lūpų, nes dauguma bažnyčią lankančių moterų Londone to nedaro. Rūtai toks prašymas nepatiko: „Ar manai, kad tai padės jiems geriau suprasti, ko Viešpats tikisi?“

Šį incidentą Rūta aprašė dienoraštyje: „Bilis liovėsi būti Dievo vyras ir tapo įkyriu sutuoktiniu. Jis įsakė nesidažyti lūpų. Mes smarkiai susi­ginčijome – tada nusivaliau lūpdažį. Jis buvo taip susirūpinęs kraudamas krepšius, kad sugebėjau nepastebėta pasidažyti dar ryškiau.“ Vėliau Rūta paaiškino: „Man neatrodė, kad būti pilka pelyte reiškia kažką reikšmingo padaryti dėl Kristaus.“

1954 m. ir 1955 m. evangelistinės kampanijos Didžiojoje Britanijoje buvo įspūdingos. Nors beveik be perstojo lijo lietus, kiekvieną vakarą pa­siklausyti amerikiečių evangelisto susirinkdavo 50 000–80 000 žmonių.

Tačiau labiau nei minios sujaudino karališkosios šeimos kvietimas pasisvečiuoti. Rūta į namus rašė: „O, kad jūs būtumėte girdėję visus titulus, matę tuos brangakmenius bei papuošalus ir mane, dėvinčią na­mie siūtą suknelę su užsikertančiu užtrauktuku.“ Kai jie buvo pakviesti susitikti su Karaliene Motina, Rūta parašė tėvams to įvykio reportažą: „Nedidelis gelsvai rudas mūsų „Fordas" privažiavo prie vartų 11.45 vai. <...> Laukdami priėmimo kalbėjomės apie golfą bei Kokelio ir Marčiano bokso dvikovą. Staiga atsivėrė durys: „Jos Didenybė Karalienė Motina priims poną ir ponią Gremus.“ Karalienė Motina artėjo prie mūsų, ties­dama ranką, o aš nežinojau, ar pirmiausia padaryti reveransą, o paskui paspausti ranką, ar pirmiau paspausti ranką, o po to padaryti reveransą. Nežinau, kaip pasielgiau. Bilis – negailestingas nenaudėlis – sakė, kad atrodžiau lyg būčiau užkliuvusi už kilimo.“

Londono evangelistinės kampanijos metu Rūta į namus rašė: „Esu prasčiausia pasaulyje sielų laimėtoja.“ Bet vakarais ji konsultuodavo tuos, kurie išėjo į priekį priimti išgelbėjimo. Tarp žmonių, kuriuos ji ten sutiko, buvo ir britų kino žvaigždė Džoana Vinmil, vėliau pasakiusi: „Tada nežinojau, kad ji yra Bilio Gremo žmona. Bet kai ją pamačiau, j galvą šovė mintis: „Tokie žmonės, kaip aš, atsiverstų į krikščionybę, jei  sutiktų keletą tokių patrauklių krikščionių.“

Tuo metu Šiaurės Karolinoje draugai rinko lėšas, kad padėtų Gremams pasistatyti naują namą. Jų kiemas Assembly Drive gatvėje knibž­dėte knibždėjo turistų. Vieną dieną sirgdama Rūta pakėlė akis ir pamatė prie miegamojo lango prigludusį veidą. Rūta tuoj pat ėmė planuoti naują namą. Anot biografo Džono Poloko, „ji aplakstė kalnus ir supirko seną nebenaudojamų trobelių medieną ir plytas iš senų mokyklų, kad pastatytų pastatą, kuris derėtų prie tos vietovės. Namas atrodė taip, lyg būtų statytas prieš šimtą metų. Atitinkamai parinkta buvo ir tvora.“

Nuo 1955 m. šis namas kalno šlaite buvo priebėga Biliui. Rūta vadino jį „erelio lizdu“.

Bėgant metams daugybė lojalių ir ištikimų padėjėjų pagelbėjo Gremams tvarkytis namie ir prižiūrėti vaikus. Kiekvieną jų šeima brangino, ir jie visi didžiai prisidėjo prie vaikų lavinimo. Penkis vaikus ir būrį naminių gyvūnų Rūta vadino „Nojaus arka, kurioje tvyro laiminga sumaištis“.

Tačiau gyvenimas kalnų prieglobstyje nepalengvino išsiskyrimo su Biliu laikotarpių. Pirmaisiais santuokos metais kartais ji eidavo miegoti apsirengusi „sena, šiurkščia sportine striuke“, nes labai ilgėjosi vyro. Be savo tėvų Rūta turėjo nedaug artimų draugų. Tai sunkino situaciją. Duk­tė Rūta, kurią vadino zuikučiu, pasakojo: „Nežinau, ar galima pasakyti, kad mama turi artimą draugą. Draugams ji ne per daug išsipasakoja. Iš tiesų, pats geriausias jos draugas yra Viešpats.“

Biliui Gremui tapus žinomam visoje šalyje, prezidentai siekė jo pritarimo, prašė patarimų, o kartais norėjo, kad Bilis padarytų įtaką rin­kėjams. Rūta visada įspėdavo vyrą nesivelti į politiką. 1964 m. ji su Biliu buvo pakviesti į Baltuosius rūmus pasisvečiuoti pas prezidentą Lindoną Džonsoną. Prie pietų stalo prezidentas paklausė Bilio, kas, jo nuomone, būtų tinkamas viceprezidentas artėjančios rinkimų kampanijos metu.

Rūta po stalu įspyrė vyrui į blauzdą, taip primindama jam nesikišti į politiką.

Bilis, kuriam visada patiko paerzinti žmoną, nekaltai jos paklausė: „Kodėl tu man įspyrei?“ Ji neužtruko atsakyti: „Tu privalai patarti tik dvasiniais klausimais.“

Apie tai daugiau nebuvo diskutuojama. Bet, kai tik pirmoji šalies ponia išlydėjo Rūtą iš kambario, prezidentas evangelisto paklausė: „Dabar, kai jų nebėra, ką jūs visgi galvojate?“

Užgesus evangelistinių kampanijų rampų šviesoms ir po pietų su prezidentais bei karališkaisiais asmenimis, Bilis ir Rūta rūpinosi savo vaikais. Bilis suvokė, kad jo vaikams nelengva augti su tėvu, kurio dažnai nebūna namie. Artimai bendrauti su vaikais trukdė ir tam tikros jo cha­rakterio savybės. Rūta meldėsi, po to paprašė Bilio leisti jai drausminti vaikus, kol jo nėra, užuot atidėjus rimtų problemų sprendimą, kad jis grįžęs viską išspręstų. Tokiu atveju vaikai augtų bijodami tėvo grįžimo namo. Vėliau jų šeimoje visada tvyrojo abipusė meilė ir draugystė. Ketvirtasis jų vaikas, vyresnysis sūnus, turėjo ypatingų problemų. „Jis domėjosi viskuo, apie ką tik gali pagalvoti“, – pripažįsta Bilis. Jo gyve­nimo būdas kėlė rūpestį tėvams, bet jie stengėsi, kad tai nepablogintųjų santykių su vaiku. Galų gale sūnus sugrįžo pas Viešpatį ir pats įsitraukė į krikščionišką tarnystę.

Žvelgdamas į tas tamsias dienas, Bilis prisimena: „Tuo metu mes susitikę apsikabindavome. Siekėme bet kokia kaina išsaugoti jų meilę. Nes ir praėję tą gyvenimo etapą, jie tebejaus meilę. Kai Franklinas įveikė savo sunkumus, nereikėjo atnaujinti jokių santykių. Jie nebuvo nutrūkę.“

Bėgant metams Bilio ir Rūtos santykiai vis tvirtėjo. Duktė Rūta, vadinama zuikučiu, sako, jog niekada negirdėjo, kad jie būtų pasakę vienas kitam nors kokį šiurkštų žodį. Rūta tai aiškina paprastai: „Mes iš tiesų neturėjome progos pavargti vienas nuo kito. Tad manau, kad dar kurį laiką nepasiduosime.“ Jie mėgdavo pasierzinti, pasišaipyti, bet taip pat mėgdavo ir rimtai diskutuoti. Dabar, kai vaikai jau užaugę, Rūta turi daugiau laiko skaityti, taip pat kurti poeziją, tapyti ir siūti – tai ji labai mėgsta. Bėgant metams Rūta perskaitė Dostojevskio ir Tolstojaus knygas bei jų biografijas – ji žavėjosi šiais rašytojais. Tai praplėtė jos akiratį ir paskatino naujai pažvelgti į istoriją.

Kartais Bilis savo pamokslus iliustruodavo pavyzdžiais iš knygų, apie kurias jam papasakojo žmona. „Žinote, kokia apsiskaičiusi yra Rūta, – kartą pasakė jis. – Atrodo, kad ji žino viską apie viską.“ Tai puikus vyro komplimentas žmonai.

Visada, net ir su Rūta, mandagus ir santūrus Bilis išsiugdė dar dides­nį gebėjimą parodyti rūpestį ir susidomėjimą. „Dėl kažkokių priežas­čių, – sako Bilio sesuo, – kuo jis vyresnis, tuo laisvesnė ir išraiškingesnė tampa jo kūno kalba.“ Tai pastebėjo ir kiti šeimos nariai. Vienas iš jų pasakė: „Anksčiau, jis tiesiog paspausdavo ranką, kai pamatydavo mane ar kitą šeimos narį, bet dabar jis išskečia ilgas rankas ir mus apkabina.“

Metams bėgant, Bilis ir Rūta vis labiau ėmė rūpintis vienas kito sveikata. Kartą, kai Bilis buvo išvykęs į evangelistinę kampaniją, Rūta pasirūpino, kad namo gale būtų įrengtas mažas gydomasis baseinas. Sugrįžęs jis buvo nepatenkintas dėl tokio išlaidavimo. O Rūta tepasakė: „Tai pigiau negu laidotuvės“, ir nuėjo.

Jie abu buvo aktyvūs žmonės. Savo knygoje „Ypatingi žmonės“ Džiulė Nikson Eizenhauer stebėdamasi klausia: „Kiek močiučių ėmė sklandyti skraidyklėmis įkopusios į šeštąjį dešimtmetį?“ Rūta skraidė. Pirmą kartą, kai ji šoko nuo stataus skardžio, stipriai atsitrenkė į žemę. Vėliau iškrito iš medžio, kai rišo sūpynes anūkams. Ji smarkiai susižeidė ir savaitę gulėjo be sąmonės. Džiulė tęsė: „Kiek močiučių skolinasi iš sūnų juodas odines striukes ir kalnų keliais važinėja riaumojančiu Harley–Davidson motociklu?“ Rūta, prisiminusi savo nuotykius, šypsosi ir sako: „Nėra didesnio kvailio kaip senas kvailys.“

Akivaizdu, kad Rūta nebuvo tipinė evangelisto žmona. Į santuoką ji žvelgė ne kaip į įsakymų grandinę, kai žmona tiesiogiai turi paklusti vyrui, bet kaip į trikampį, kurio viršuje yra Dievas, o vyras ir žmona – apačioje. „Vyras, – sako ji, – turi tam tikrų atsakomybių ir galutinę valdžią, bet santuoką geriausiai nusako abipusis paklusnumas, ne tik žmonos paklusnumas vyrui.“

Bilio požiūris šiek tiek kitoks. Cituodamas eilutę iš Pradžios kny­gos – „jis tau viešpataus", – Bilis sako: „Niekas nuo tų laikų nepasikeitė. Žmona turi prisitaikyti prie vyro pasaulio.“

Gremų santuokoje retkarčiais išvystame pasireiškiant abu požiūrius. Rūta tikrai prisitaikė prie vyro pasaulio ir buvo patenkinta. Kita vertus, Rūta buvo tvirta asmenybė, kurios neįmanoma nepaisyti, tad šeimoje pastebimas ir abipusis paklusnumas.

Jie atėjo iš dviejų skirtingų pasaulių, gyveno dviejuose skirtinguo­se pasauliuose, bet kartu išsiugdė stiprius santykius, kurie palaimino pasaulį.

Aktyvų Bilio gyvenimą liudijo tarnavimas minioms. Rūta sako: „Ne­mėgstu scenos.“ Jai labiau patiko knygos. Dažnai ji skaitydavo keturias iškart: „Viena knyga mane įkvepia, kita – atpalaiduoja. Viena knyga – informacijai, o kita – pokalbiui.“ Ir priduria: „Aš mėgstu gamtą. Man tiesiog patinka klausytis vėjyje šlamančių medžių. Malonu klausytis paukščių čiulbėjimo. Bet labiausiai patinka klausytis tylos.“

Kai jauna moteris paprašė Rūtos patarti dėl santuokos, išgirdo atsakymą: „Nesitikėk, kad tavo vyras bus tuo, kuo gali būti tik Jėzus. Nesitikėk, kad jis suteiks tau saugumą, džiaugsmą, ramybę, meilę, ku­riuos tau suteikti gali tik Dievas.“

I dalis

II dalis

Bibliografija

Eisenhower, Julie Nixon. Special People. New York: Simon and Schuster, 1979. High, Stanley. Billy Graham. New York: McGraw–Hill, 1956. Pollock, John. Billy Graham. New York: McGraw–Hill, 1966. Pollock, John. A Foreign Devil in China. Grand Rapids: Zondervan, 1971.