Šventojo Rašto vertimas – visada išskirtinis ir retas įvykis. Lietuvoje biblinių tekstų vertimų nėra gausu, tad Lietuvos Biblijos Draugijos iniciatyva vykstantis ilgalaikis projektas – pateikti viso Naujojo Testamento literatūrinį vertimą – yra ne tik ambicingas, bet ir labai laukiamas. Metų pradžioje pasirodė pirmieji šio sumanymo rezultatai – Evangelijos pagal Morkų vertimas. Tai – pirmas ekumeninis Naujojo Testamento teksto vertimas į lietuvių kalbą. „Bernardinai.lt“ skaitytojams savo darbą jau pristatė patys vertėjai – biblistai: dr. Ingrida Gudauskienė bei kunigas dr. Danielius Dikevičius. Šįkart mintimis dalijasi jiems talkinusi kalbos redaktorė. Joana Pribušauskaitė yra VU Lituanistinių studijų katedros lektorė, be kitų dalykų, dėstanti verstinių tekstų redagavimą vertėjams, tekstų supratimą užsieniečiams, kurie mokosi lietuvių kalbos.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte redaguodama šį vertimą?
Lietuvių kalbos žodyne žodis redaguoti apibrėžiamas taip: tikrinti ir taisyti tekstą, rengiamą spaudai. Todėl man pats didžiausias iššūkis – redaguoti vertimą nemokant originalo kalbų, t. y. negalint tikrinti. Tad negalėčiau vadintis redaktore plačiąja šio žodžio reikšme.
Apskritai redagavimas yra toks dvigubas procesas – tai ir teksto kalbos taisymas, ir minties raiškos, reikšmių niuansų perteikimo tikrinimas. Redaktoriui svarbu pamatyti kalbinę raišką: pastebėti teksto nelygumus, netinkamai vartojamas kalbos priemones: žodžius, kolokacijas, sakinius, sakinių siejimą ir pan. Tarkim, iš konteksto matyti, kad reikia nusakyti procesą arba veiksmo kartojimąsi, o vartojamas priešdėlinis veiksmažodis žymi įvykusį veiksmą, rezultatą arba norint išvengti keliaaukščių šalutinių sakinių galbūt galima pavartoti talpesnes dalyvines konstrukcijas ir pan. Tačiau lygia greta redaktoriui privalu lyginti vertimą su originalu, ir ypač jei kyla neaiškumų. O redaguojant tokį sudėtingą vertimą neaiškumų negali nekilti.
Dar vienas dalykas – imant skaityti naująjį vertimą kartais labai sunku atsiriboti nuo Česlovo Kavaliausko vertimo, tokio įprasto per keliasdešimt metų, tokio nugludinto, sklandaus. O čia ir šiurkštesnių žodžių esama, ir pasikartojimų, ir laikų nederinimo – būtent taip atkuriamas individualusis evangelisto Morkaus stilius.
Pirmiau buvau susipažinusi su kitokiais Ingridos Gudauskienės ir kun. Danieliaus Dikevičiaus tekstais – ir ne tik kaip redaktorė. Man labai patinka jų darbai, jų kitoks žvilgsnis ir pasiryžimas, todėl ir džiaugiuosi, galėdama jiems kaip nors padėti, būti jų kalbos konsultante – galbūt taip tiksliausiai galėčiau nusakyti savo vaidmenį.
Kaip vertinate vertėjų darbą, jų pasirinktą prieigą?
Kiekviena karta klasiką perskaito kitaip, iš naujo verčiami pamatiniai kūriniai. Visai suprantama, kad kyla poreikis iš naujo versti ir Šv. Raštą. Ir šiuo atveju imamasi versti ne tik dėl to, kad būtų kitas vertimas, bet stengiamasi perteikti individualius autorių bruožus. Kitaip tariant, mums sudaroma galimybė pamatyti, kad skiriasi ne tik evangelistų matymo laukas, bet ir pasakojimo tempas, kalbos priemonės, kuriomis jie perteikė Gerąją naujieną. Ir jeigu kuris autorius rašė neišdailintu stiliumi, taip pat stengiamasi perteikti ir lietuviškai, pasitelkiant nelabai įprastą žodžių junginį, sakinių jungimo būdą ar šnekamajai kalbai būdingą pasikartojimą. Ir dar, manyčiau, naujas dalykas kurti vaizdą siejant ne su kokiomis lietuviškomis realijomis, o su to meto ir tos epochos gyvenimu (pvz., pasodintas pusiaugula, t. y. parodoma, kad tais laikais žmonės valgė ne sėdėdami prie stalų, nors mūsų sąmonė taip pripratusi prie vakarietiškų Paskutinės Vakarienės paveikslų). Todėl manau, kad jau yra skaitytojų, nekantriai laukiančių tokio vertimo, bent jau iš pradžių evangelijų.
Nors tekstas neatrodo nugludintas, iš tikrųjų tai jau metodiško ir kruopštaus darbo rezultatas. Daugelis smulkmenų nesmulkmenų buvo diskutuojama, ieškoma tikslesnio žodžio, aiškesnės formuluotės, kartu nenutolstant nuo siekinio perteikti Morkaus savitumą, jo kalboje pasitaikančius nesisteminius dalykus. Ir buvo smagu drauge atrasti kokį pasakymą ar žodį, kai supranti – tai, ko reikia, kai pamatai, kad lietuvių kalbos išgalės – neaprėpiamos, tik svarbu patiems jas pažinti ir jomis naudotis.
Kokia vieta šiam vertimui tenka lietuviškų biblinių tekstų ir apskritai senųjų literatūrinių tekstų vertimo kontekste?
Kiekvienas naujas vertimas yra įvykis, tuo labiau Šventojo Rašto. Labai siaurai žiūrint, tai proga apsidairyti, pavartyti, palyginti, pagalvoti. O pravėrus duris galbūt rasis noras apžiūrėti tuos naujus rūmus. Noriu tikėti, kad ne vienam – ir kasdien gyvenančiam su Šventuoju Raštu, ir tik naują vertimą atsivertusiam – atvers naujų įžvalgų. Ir net jei tekstas erzins, tai galbūt naujų dalykų ras komentaruose. O jie – išsamūs, labai nebanalūs, grindžiami naujausiais biblistikos tyrinėjimais.
Labai norėčiau pabrėžti redaktoriaus vietą – jis yra tarnas. Originalaus teksto šeimininkas yra autorius, vertimo – vertėjas (žinoma, kalbu apie tikrus kūrėjus). Redaktorius tik padeda autoriui ar vertėjui pamatyti nelygumus, netikslumus, ištaiso kalbos, rašybos, skyrybos klaidas ir riktus, bet ne smulkmeniškai nurodinėja ir cenzūruoja, aklai remdamasis bet kokiomis kalbos tvarkytojų rekomendacijomis, neįvertindamas nei teksto paskirties, nei funkcinio stiliaus, nei „įtartino“ kalbos reiškinio vaidmens tekste. Ar nesutvarkytas, ar atvirkščiai – nususintas tekstas yra vienodai nepatrauklūs. Ir labai linkėčiau visiems redaktoriams ir pretenduojantiems jais būti labiau pasitikėti lietuvių kalba, neveržti jos susikurtais lankais ir dažniau kliautis savo kalbos jausmu ir sukauptais vartosenos ištekliais (žodynais, tekstynais ir pan.).
Susirašinėjo Saulena Žiugždaitė