Dievą tikėjau nuo vaikystės. Mano močiutė buvo maldinga katalikė, tėvai – taip pat tikintys. Sekmadieniais eidavome į bažnyčią, vakarais kalbėdavome rožinį, melsdavomės malda „Tėve mūsų“. Žinojau, kad yra vienas Dievas trijuose asmenyse, ir frazė Šventoji Dvasia man nebuvo svetima. Tačiau nei kas Ji yra iš tikrųjų, nei kaip Ji veikia ar pasireiškia, man buvo nesuprantama.
Kai jau studijų metais „Tikėjimo žodžio“ bažnyčioje išgirdau, kad su Dievu galima bendrauti abipusiai (ne tik aš Jam kalbu, bet ir Jis kalba man), kai sužinojau apie Jėzaus mirtį konkrečiai už mane, nutiko kai kas netikėta. Dabar, skaitydama Naująjį Testamentą, ėmiau jį suprasti. Evangelijos, kurios man anksčiau buvo tik besikartojančios istorijos, „prakalbo“ į širdį, tarsi atgijo. Susirinkimai, kuriuose skambėjo Dievo žodis ir gyrius Jam, tapo tokie patrauklūs, kad negalėjau sulaukti, kada vėl, kaip psalmėje parašyta, „ateisiu į Dievo namus ir išvysiu Jo veidą“. Dabar suprantu, kad tai buvo Šventosios Dvasios darbas – Ji apreiškė, Ji atgaivino, atskleidė man Dievo žodį, Ji mane apšvietė ir atgimdė, suteikė galimybę dalyvauti bendrystėje su Dievu Tėvu ir Jėzumi.
Vėliau gimė noras prisidėti prie Dievo darbo bažnyčioje – kur tik reikia ir kaip tik reikia. Gal ne viskas sekėsi taip, kaip norėjosi, bet teko patarnauti ir tvarkdare, ir kalbėtis su naujai įtikėjusiais, melstis už darbus leidykloje ir Lietuvos misijoje, vadovauti namų grupelei ir Biblijos mokyklos studentų grupelėms, vertėjauti žodžiu ir raštu, paraginti aukoti ir melstis už poreikius... Troškau visą darbo dieną paskirti Dievui – ir šį troškimą Jis galiausiai įvykdė.
Nors nemanau, kad esu labai apdovanota Šventosios Dvasios dovanomis, mane guodžia vienas patyrimas, įvykęs maždaug prieš šešerius metus. Kai iš savo perfekcionizmo perspektyvos atrodžiau sau per silpna, per sentimentali, nepakankamai gyvenime pasiekusi, nepakankamai gabi – žodžiu, netinkama nei kaip tarnautoja, nei kaip tikinčioji, nei apskritai kaip žmogus, vieną kartą tiesiog važiuodama autobusu netikėtai išgirdau tylų, atsargų klausimą: „Nejaugi tau nepatinka, kaip Aš tave sukūriau?“ Iš pradžių tiesiog nustėrau, nes tas vidinis balsas nuskambėjo labai tyrai ir labai aiškiai. Ėmiau svarstyti ir po truputį sau pripažinau – taip, iš esmės galiu susitaikyti su tuo, kokia esu ir ką gebu.
Viliuosi, kad esu Dievui kažkuo naudinga ir, įžvelgdama Jo dovanas kituose, galiu ramiai priimti savo ribotumą, nes tik vienas Dievas yra beribis, o kiekvienam tikinčiajam suteikiamas Dvasios pasireiškimas bendram labui. Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną iš jų, kaip panorėjo (1 Kor 12, 18).
Elena