Nežinote, ko Dievas nori iš jūsų čia ir dabar? Nenuleiskite rankų, nenusigręžkite nuo Dievo. Jis duoda jums atsakymą, ir tas atsakymas yra: „Palauk“. Viešpats savo laiku išpildys pažadus. Jis davė pažadus, bet nesudarė laiko grafikų. Dievas yra mylintis Asmuo, bet ne traukinys. Kantrybė yra laukimo menas, o puikus kantrybės pavyzdys – Jobas. Trisdešimt septynis agonijos pilnus skyrius jis ieško ir neranda nei Dievo, nei atsakymų, nei paguodos. Tačiau jis nepasiduoda ir tikisi rasti. Tame slypi Jobo kantrybė. Kantrybė nebūtinai turi reikšti ramią emocinę būseną, nes Jobas nebuvo toks, tačiau, pasak Jokūbo, Jobas buvo ištvermingas. Taigi kantrybė – šis tas gilesnio nei emocinė būsena. Kantrybė – tiesiog nepasidavimas. Tiesiog laukimas. To pakanka. Kai nieko negali padaryti, o tik nepasiduoti, vis bandyti ir pralaimėti ar kentėti ir merdėti, tai ir yra ištvermė, kuri gal net brangesnė už pergalę.
Viešpats yra kantrus mums, Jis neatsitraukia nuo mūsų net tada, kai mes Jį atstumiame. Tikėjimas nepasiduoda net tamsiausioje gelmėje, kai nėra šviesos ir neįmanoma nieko matyti. Susivokti ne visuomet būtina, bet tikėti būtina visada. Šiame gyvenime įžvalga ne itin nušviečia ateitį, o kitame gyvenime Viešpaties šviesa nušvies praeitį.
Mes gyvename pasaulyje, kurio srovė neša į pragarą, todėl būtina plaukti ne pasroviui, bet prieš srovę. Mūsų trys priešai atsėlina trimis kryptimis. Pasaulis yra blogis po mumis arba aplink mus, kūnas yra blogis mumyse ir šėtonas yra blogis virš mūsų. Kadangi blogis gali ateiti ir iš vidaus (kūno), ir iš išorės, tai mums reikia tas rūšis atskirti, juk kovoti su priešu naudojant tokius ginklus, kurie skirti kitam, neveiksminga. Prieš tris skirtingus priešus turi būti taikomos trys skirtingos strategijos. Turime ignoruoti pasaulį (pvz., madingą žiniasklaidos melą). Turime valdyti ir kontroliuoti bei tarsi laukinį žirgą pabalnoti kūną. Turime išsilaisvinti nuo šėtono, bet tik Dievas gali jį nugalėti. Negalime sumaišyti šių trijų strategijų ar pakeisti vienos į kitą. Pavyzdžiui, jei, užuot stengęsi atsiskirti nuo pasaulio, mėgintume jį užvaldyti, tai per daug rimtai ir savanaudiškai reaguotume į viską. Kristus jau užkariavo pasaulį (Jn 16, 33) ne jėga, bet savo kančia. O jei galvotume, kad kūno pagundos ateina iš šėtono, tai per daug jas sureikšmintume ir taptume jomis apsėsti – būtent to šėtonas ir nori. Jei galvotume, kad velnio darbai ateina tik iš pasaulio, iš žmogaus, tai sumenkintume jį ir manytume, kad galime jį įveikti socialinėmis revoliucijomis. Šėtonui lygiai taip pat patinka, kai jam skiriama per daug ar per mažai dėmesio.
Dvasinėje kovoje mūsų širdys neturi būti kietos, o galvos – minkštos. Mūsų protėviai geriau praktikavo tokias „kietas“ dorybes kaip drąsa ir skaistybė. Mums geriau sekasi su „švelniomis“ dorybėmis, tokiomis kaip gerumas ir filantropija. Tačiau dorybės yra kaip kūno dalys: jos priklauso viena nuo kitos. Užuojauta be drąsos esant spaudimui išnyksta, o užuojauta be teisingumo yra tuščia. Teisingumas be gailesčio tampa žiaurumu, o tyrumas be geraširdiškumo – šaltumu.
Kaip galime išmokti kautis be neapykantos, neapkęsti nuodėmių, bet ne nusidėjėlių, mylėti nusidėjėlius ir nemėgti nuodėmių? Tai tobulai galėjo tik vienas Asmuo. Vienintelis būdas, kuriuo galime tai padaryti, yra Jo būdas. Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Jei Jis būtų mokęs tik kelio, mes galėtume tai sužinoti iš kitų. Tačiau Jis pats yra kelias, ir mes galime to išmokti ir Jame tuo gyventi.
Pagal P. Kreeft knygą „Kaip teisingai pasirinkti?“ parengė D. Širkaitė