Džiaugiamės stiprėjančiu bendradarbiavimu tarp Lietuvos evangelinių bažnyčių ir pristatome Naujosios Akmenės evangelikų bažnyčią ir socialines šiame krašte gimusias tarnystes mūsų brolių evangelikų reformatų akimis.
Sakoma, kad būtina bent kartą metuose apsilankyti vietose, kuriose niekada nebuvai, kad kitaip pažiūrėtum į „savo pasaulį“. Ankstų sekmadienio rytą prie Biržų bažnyčios rinkosi reformatai ir dviem mikroautobusais, vairuojamais parapijos pirmininko Merūno bei 
kun. Rimo Mikalausko leidosi, nebijau tvirtinti, į jų niekada nelankytas vietas: Naująją Akmenę, Alkiškius, Mažeikius, Griežę. Jei pirmi trys pavadinimai žinomi, girdėti, tai Griežė retam, net reformatui, ką nors sako ar reiškia.
O ten kažkada ant Ventos upės kranto stovėjusios reformatų bažnyčios liekanos. Brangi, kaip Dubingių reformatų bažnyčios vieta, kurią aplankome kas metai pirmą rugsėjo šeštadienį, ar Deltuvos bažnyčios griuvėsiai, kuriuos kaskart pravažiuodami su nostalgija nužvelgiame.
Kelionės tikslas buvo susipažinti su Naujojoje Akmenėje veikiančia Evangelikų bažnyčia ir jos įkūrėju Mindaugu Palioniu. Mindaugas gimė 1973 m. Ventos miestelyje Akmenės rajone, po kurio laiko su tėvais persikėlė gyventi į Vilnių. Mindaugo kelias Dievo tarnystėn panašus į evangelikų reformatų generaliniosuperintendento kun. Tomo Šerno. Abu mokėsi ir baigė Buivydiškių aukštesniąją žemės ūkio mokyklą, įsigijo veterinaro specialybę.
Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę abudu vyrai nuėjo dirbti į Lietuvos muitinę: Tomas – į Medininkų, Mindaugas – į Šiaurės Lietuvoje veikusią Ventos muitinę. Dievas abiem nurodė kelią dvasinėn tarnystėn. Tomas, nors ir sunkiai sužeistas, vienintelis likęs gyvas po Medininkų žudynių, įstojo mokytis į Klaipėdos universiteto Evangeliškosios teologijos katedrą, tapo kunigu. Mindaugui gyvenant Ventoje Viešpats siuntė vargstančius nuo bedarbystės, narkomanijos ir kt. nelaimėlius, kuriems reikėjo ne tik materialinės, bet dar daugiau dvasinės pagalbos.
Besimokydamas Vilniuje Mindaugas lankė Tikėjimo žodžio bažnyčią, kurioje gavo Šventosios Dvasios krikštą, o 1992 m. įstojo į Vilniaus Tikėjimo žodžio Biblijos mokyklą. 1995 m. jis įsteigė Bažnyčią Naujojoje Akmenėje bei bendruomenes Akmenėje ir Ventoje. Kaip ir kunigas Tomas, Mindaugas baigė studijas Klaipėdos universiteto Evangeliškosios teologijos katedroje, įgijo teologijos bakalauro laipsnį. Kaip pasakojo pats Mindaugas, jo rūpestis buvo surasti žmoną, kuri būtų tiek giliai tikinti, jog važiuotų su juo į Lietuvos pakraštį – Ventą. Daiva Palionienė, mokydamasi Teatro ir muzikos akademijoje, taip pat lankė Biblijos mokyklą, ir ten susipažino su Mindaugu. Akademijoje Daiva įgijo kanklininkės specialybę, be to mokėsi dainavimo pas solistę Juditą Leitaitę, kuri siūlė jai tęsti studijas pas ją. Ideali specialybė pastoriaus žmonai... Mindaugą ir Daivą sujungė tikėjimas ir... meilė šunims: tarpusavio bendravimas prasidėjo pokalbiais apie šunų veisles...
1993 m. vasarą Mindaugas vedė, augina sūnų Eliją ir dukrą Danielę – studentę, Kaune lankančią pamaldas evangelikų reformatų
bažnyčioje. Ji su tėčiu Mindaugu ir pasitiko reformatus, atvykusius iš Biržų.
Naujosios Akmenės evangelikų bažnyčia 1997 metais už tikinčiųjų aukas įsigijo nebenaudojamą kino teatro pastatą miesto centre, Nepriklausomybės gatvėje, priešais stalinistinio stiliaus kultūros namus. Bendruomenė pastatą suremontavo, pritaikė pamaldoms. Jau daug padaryta: įsigytas Dievo stalas, virš jo įspūdingas kryžius su vitražu, vokiečių padovanota fisharmonija, apšiltintos sienos, pakeistos durys. Tikintieji pritaikė saviems poreikiams antro aukšto patalpas, buvęs bufetas įgijo kitą paskirtį. Jame „karaliauja“ senbuvė, Papilės bendruomenės pamokslininkė Loreta, vaišinusi mus ne tik kava, bet ir pačios paruoštais pietumis, nors išvakarėse ji šventė jubiliejų... Po pamaldų Loretą pastorius pasveikino bendruomenės vardu, padėkodamas už nuoširdų darbą, pamokslavimą ir įteikė didžiulę puokštę gėlių.
Pamaldas bažnyčioje pradėjo šlovinimo grupė, kuriai vadovauja ir giesmes kuria dvasininko žmona DaivaPalionienė, turinti puikų, stiprų balsą. Išgirdome grupės atliekamas ir kai kurias mums iš jaunimo stovyklų įsiminusias giesmes: „Aš kaip žalias medis“, „Tėve mūsų“, „Pakelkime akis“, „Nors Tavęs nematau“ ir kt. Jų visų autorė – Daiva Palionienė.
Po šlovinimo, Mindaugas Palionis perskaitė 17 skyrių iš Naujojo miesto katekizmą, kuriame kalbama apie stabų garbinimą, palygindamas su dabartimi, su žmonėmis, kurie save laiko tikinčiais krikščionimis, bet kuriems netrukdo lyg ir juokais skaityti horoskopus, domėtis zodiako ženklais, bučiuoti kryželį ir kt., nors netiki tuo, ką daro.
Visi kartu išpažinome savo tikėjimą IV amžiuje sudaryto Apaštališkojo tikėjimo išpažinimo TIKIU VIENĄ DIEVĄ TĖVĄ žodžiais.
Po dar vienos šlovinimo grupės giesmės, dvasininkas skaitė Bibliją ir pamokslavo pagal 1 Jono laiško III skyriaus žodžius: Jei kas turėtų pasaulio turtų ir pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį užrakintų jam širdį, tai kaip jame pasiliks Dievo meilė? Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. Tuo mes pažinsime, jog esame iš tiesos...
Naujosios Akmenės bendruomenė kasdien pamaitina apie 50 žmonių, kuriems labai to reikia, nežiūrėdami, kad gali užsikrėsti ligomis, kad maitinamieji nėra švarūs, tvarkingi, šiukšlina.
Po pamokslo buvo sakoma Didžioji malda, meldžiamasi už savus ir broliškų bendruomenių tikinčiuosius, valstybės ir savivaldybės vadovus ir kt. Pamaldos baigėsi Viešpaties malda, po kurios vienas kitam tradiciškai linkėjom Ramybės.
Į sakyklėlę pasikėlęs Biržų evangelikų reformatų klebonas kun. Rimas Mikalauskas pirmiausia padėkojo Dievui už suteiktą galimybę melstis šioje bažnyčioje. Evangelijoje pagal Luką pasakyta: ...jei šitie tylės, akmenys šauks (Lk 19, 40). Kunigas palygino mūsų ir šeimininkų sąlygas: Biržuose paveldėjome bažnyčią iš savo protėvių. Kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis, suteikdamas žemę bažnyčios statybai, dokumente rašė suteikiąs vietą švarios Evangelijos bažnyčiai...
Kun. Rimas papasakojo, kaip jis, tarybinių laikų žmogus, atėjo į Dievo tarnystę būdamas jau vyresnis negu 25 metų, o su juo atvykę biržiečiai – penktos–šeštos kartos reformatai. Palaiminti, kurie gali perduoti savo tikėjimą, – sakė kun. Rimas. Anų laikų tikintieji klampodavo į bažnyčią po 5–7km, basomis, nešdamiesi batus rankose, apsiaudavo tik prie bažnyčios. Ne visi kas sekmadienį galėjo pasiekti bažnyčią, senieji likdavo daboti namų. Pasilikę susodindavo vaikus aplink stalą ir daugiau nei dvi valandasskaitydavo Bibliją, giedodavo giesmes, kol sulaukdavo išvažiavusiųjų į bažnyčią. Tik tada vaikai galėjo bėgti žaisti į lauką, – dalinosi senų žmonių prisiminimais Biržų kunigas. Kai pats seki Kristumi, gyveni Dievo žodžiu ir elgies pagal Dievo žodį. Šiais laikais lengva pasiekti bažnyčią, bet žmonių mažėja kaimuose. Mūsų Bažnyčia dabar pergyvena daug išbandymų. Dievas juos siunčia tam, kad pamatytume šalia esančias bendruomenes, kurios ištiesė pagalbos ranką. Vilniečius buvo priėmusi pas save melstis Naujojo Testamento baptistų bažnyčia. Panevėžyje su Tikėjimo žodžio bažnyčia parengtas Susitarimas dėl bendradarbiavimo – žingsnelis į priekį, pasiektas suderinus požiūrius į esminius dalykus. Juk statom ant to paties pamato – Jėzaus Kristaus. Mums reikia ryšio su kitais panašiais į mus, – užbaigė prisistatymą kun. Rimas Mikalauskas.
Pamokslui buvo paimti žodžiai iš Laiško galatams1 skyriaus 1-12 eilučių: Paulius, pašauktas apaštalu ne žmonių ir ne per žmogų, bet paties Jėzaus Kristaus ir jį prikėlusio iš numirusių Dievo Tėvo... Paulius buvo didelio teologinio išsilavinimo žmogus, galėjęs suprantamai kalbėti tiek pagonims graikams, tiek įtikėjusiems broliams. Dvasia nuo Dievo veda mus teisinga linkme. Mūsų tikslas – pareiti namo į Tėvo namus.... Kad laimingai pasiektume tikslą, mus nuo Dievo rūstybės lyg skėtis pridengia Jėzaus šešėlis... Toliau kunigas kalbėjo apie liturgiją – priemonę, įrankį Dievo žodžiui skelbti, apie kunigų išsilavinimą, bažnytinę discipliną. Papasakojo apie evangelikų reformatų kunigo rūbą – taliarą. Reikia daug praeiti, kad ją apsirengtum, bet gali ją ir nurengti... Stengtis įtikti reikia ne žmonėms, o Dievui. Bažnyčiose tarnaujantys kunigai, pastoriai yra pašaukti Dievo, Jis surenka, Jam turime tarnauti. Iš Kristaus Dvasios pažinsime savus, – sakė kun. Rimas.
Po pamokslo vėl visi meldėmės, pastorius Mindaugas padėkojo už švarią Evangeliją ir užbaigė pamaldas Aarono palaiminimu.
Biržiečiai, papietavę ten pat – bažnyčios bufete, lydimi dvasininko Mindaugo leidosi toliau į kelionę – aplankyti Alkiškių liuteronų
bažnyčią, pastatytą apie 1829 metus ant kalnelio kairiajame Dabikinės upelio krante. Tai bene vienintelė išlikusi latviškai kalbanti evangelikų liuteronų parapija Lietuvoje. Ją dabar aptarnauja Biržuose reziduojantis kun. Juozas Mišeikis. Bažnyčios šventorius – kapinės. Į rugpjūčio mėn. vykstančias Kapų šventes suvažiuoja buvę parapijiečiai ir iš Lietuvos, ir iš Latvijos. 2006 m. Alkiškių bažnyčios kalnelis skambėjo nuo jaunųjų balsų – iš visos Lietuvos buvo suvažiavę jaunieji giesmininkai į Giesmių giesmelės šventę.
Pakeliui į Mažeikius, kur mūsų turėjo laukti buvęs biržietis Linas Bodendorfas ir papasakoti apie Mažeikių evangelikus, parodyti atgautą sovietmečiu paverstą gaisrine Mažeikių liuteronų bažnyčią, užsukome į Dabikinėlės kaimą, aplankėme Priklausomybės ligomis sergančiųjų reabilitacijos bendruomenę „Prieglobstis“.
Mus lydėjęs Mindaugas Palionis papasakojo apie Labdaros ir paramos fondą „Prieglobstis“, oficialiai įkurtą 2004 metais. Socialinės veiklos šaknys užsimezgė dar 1995 m., kai jis su žmona Daiva iš Vilniaus atsikėlė gyventi į Naująją Akmenę. Susidūrė su tuo metu didelės bedarbystės nuskurdintais, asocialiais asmenimis, kurie užsukdavo pas jį į namus prašyti pagalbos ir kuriems pastorius duodavo maisto, pinigų ir teikdavo kitą pagalbą. Bet tai nepadėdavo ištrūkti jiems iš gilaus priklausomybių liūno. Po ilgų paieškų ir maldų Mindaugas su žmona paėmė paskolą ir įsigijo apleistą dvarelį Dabikinėlės kaime Akmenės rajone. Čia įkūrė reabilitacijos centrą priklausomiems asmenims „Prieglobstis“. Metams bėgant atsirado poreikis padėti tiems, kurie baigdavo reabilitaciją, bet nesugebėdavo savarankiškai adaptuotis visuomenėje. Per trejus metus baigę mokėti paimtą paskolą, Palioniai pirko naują sodybą ir įkūrė Adaptacijos namus Naujojoje Akmenėje. Kadangi buvo pastebėta, kad ir prieš reabilitaciją ir po jos reikia dirbti su žmonių motyvacija ir vykdyti atkryčio prevenciją, Adaptacijos namuose įsisteigė Blaivybės klubas ir Suaugusiųjų dienos centras. Vėliau į Prieglobstį pradėjo kreiptis moterys su vaikais. Buvo nupirkta dar viena sodyba jau Mažeikių rajone, ir taip atsirado moterų su vaikais reabilitacijos bendruomenė Mamos sodyba, dar vėliau Akmenėje – Krizių centras. Krizių centre, pagal poreikį, pradėta dirbti su romų tautybės vaikais, motyvuojant juos mokytis. Dalis priklausomų žmonių buvo senyvo amžiaus, kai kurie buvo benamiai. Tam tikslui buvo įkurti savarankiško gyvenimo namai Senjorų prieglobstis Troškūnuose, Anykščių r., ir Benamių kaimas Joniškio rajone. Apie gyvenimą šioje sodyboje ir jos gyventojus per Lietuvos TVbuvo parodytas reportažas.
Šiek tiek atskira veikla, kuri vis viena dera su socialine reintegracija, – tai vaikų dienos centras „Vaiko kelias“, pradėjęs veikti 2010 m., kur dirbama Evangelikų bažnyčios patalpose su 7-18 metų vaikais, gyvenančiais Naujosios Akmenės mieste. Pakviesti bendruomenės socialinių darbuotojų ir socialinių pedagogų, čia pradėjo rinktis mokyklinio amžiaus socialinę atskirtį patiriantys vaikai. Jiems padedama paruošti pamokas, organizuojamos pramogos laisvalaikiu. Vaikai augo ir tapo paaugliais. Jiems reikėjo jaunimo centro. Taip Naujojoje Akmenėje buvo įsteigtas atviras jaunimo centras „Newstouns“ (Naujieji akmenys), kuris suburia neformalųjį jaunimą bei skatina blaiviai ir turiningai leisti laisvalaikį.
Labdaros paramos fondo Prieglobstis veikla išsiplėtusi ne tik į Akmenės, Mažeikių, Joniškio ir Anykščių rajonus, bet peržengė ir mūsų šalies ribas: Latvijos respublikoje įkurtas fondas „Patverums“, kuriame vykdoma tarptautinė 28-ų dienų blaivaus gyvenimo mokymo programa.
Taip iš mažyčio Evangelijoje minimo garstyčios grūdelio Fondas palaipsniui išaugo į didelę socialinės gerovės asociaciją, jungiančią daugiau 10 socialinių centrų, kur prieglobstį surado ne vienas į gyvenimo nuošalę patekęs žmogus. Nors sakoma: vienas 
žmogus – ne karys, bet matome, kad pastorius Mindaugas – Evangelijos karys – sugebėjo nuveikti tiek, kiek nesugeba padaryti ištisos valstybės išlaikomos institucijos. O jis džiaugiasi, kad jam netrukdoma, kad vietinė savivaldybės valdžia, matydama jo darbo rezultatus, prisijungia ir įsijungia net į bendruomenę ...
Toks yra Naujosios Akmenės mero padėjėjas Tomas Martinaitis, prisijungęs prie mūsų grupės ir rodęs kelią į Griežę. Griežė – kaimelis prie Ventos ir Vadaksties santakos, prie pat Lietuvos-Latvijos sienos, kur išlikę griuvėsiai apie 1654 metus iš akmenų ir plytų pastatytos reformatų bažnyčios. Tada Griežės dvarą valdė Putkameris, bažnyčia turėjusi nuolatinį pamokslininką, kuriam buvo mokama 600 guldenų metinės algos, – rašoma išlikusiuose iš XVII a. dokumentuose. 1748 m. evangelikų reformatų bažnyčia Griežėje dar tebeveikė, tačiau kunigas prie jos nuolat nebegyveno. 1754 m. bažnyčia jau buvo apleista ir paversta Kėdainių parapijos filija. Neliko reformatų tikėjimo žmonių, neprižiūrima bažnyčia sunyko. XX a. vidurio dar buvo išlikęs apie 14 m aukščio bažnyčios bokštas ir dešinioji siena. Išeivijos lietuvių reformatų žurnalas „Mūsų sparnai“ buvo atspausdinęs nuotrauką, kur dar matosi išlikusi siena. Mes, nubridę per nešienautą pievą, radome tik apirusį bokštą ir bažnyčios perimetrą žyminčius pavienius akmenis, tebeliudijančius, kad čia prieš keletą šimtmečių mūsų tikėjimo broliai meldėsi ir giedojo šlovės giesmes Viešpačiui. Atsirėmę į tebestūksančio bokšto akmenis, pagarbinome Viešpatį 120-ąja giesme: „Dėkojame už malonias Tavąsias dovanas gausias....“