Geda Žyvatkauskaitė – dizainerė, nuo 1992 metų tarnaujanti bažnyčioje ir dirbanti leidykloje „Tikėjimo žodis“. Ji ilgą laiką maketavo pirmąjį bažnyčios laikraštį „Bažnyčios naujienos“ bei vėliau „Ganytoją“, taip pat kūrė žurnalą „Gyvasis žodis“, maketavo ne vieną krikščionišką knygą. Be to, kuria įvairių bažnyčios renginių plakatus, lankstukus, daro pakvietimus internetui. Norėdama padrąsinti kitus tikinčiuosius kurti, Geda surengė Gintauto Tumulio ir Aidos Šumskytės fotografijų parodas Vilniaus bažnyčios patalpose.
Gedos hobis – fotografija. Nors apie šį jos pomėgį žino nedaugelis, tačiau jos nuotraukos buvo publikuotos ir įvertintos kuriantiems žmonėms skirtose svetainėse Flickr ir Behance. 2015 m. Kijeve buvo minimos „Lietuvos kultūros dienos“, kurių metu parodoje buvo atrinktos trys Gedos nuotraukos iš Lietuvos gyvenimo. Kviečiame nors šiek tiek prisiliesti prie Gedos meno.
- Viskas, ką darome Viešpačiui, galiausiai neša vaisių. Manau, kad Dievui tarnaujančių žmonių darbuose žmonės mato Viešpaties prisilietimą. Jei mes pažįstame Dievą iš Jo kūrinijos, iš gamtos, tuomet ir tai, ką darome, atspindi tą dvasią, kuri mus įkvepia dirbti ir tarnauti.
- Gal prieš 4 metus man padovanojo fotoaparatą, kurio jau seniai troškau. Nuo to laiko fotografavimas tapo mano gyvenimo dalimi. Visur, kur einu, nešuosi fotoaparatą. Tad tiesiog kartais pamatau kažkokias išskirtines situacijas, pastebiu akimirkas, kai vyksta kažkas gražaus, ką norisi užfiksuoti, – pavyzdžiui, gražus saulėlydis, rasa ar šiaip kokia mieste susiklosčiusi situacija, kurios vaizdas jaudina širdį. Tuomet labai džiaugiuosi, kad galiu „sugauti“ tą akimirką.
- Pradėjau fotografuoti nuo juodai baltos miesto fotografijos, fiksuodama miesto gyvenimą, bet ilgainiui mano fotografijos objektas pasikeitė – dabar daugiau fotografuoju gamtą, noriu perteikti gamtos sukeltą įspūdį ar emociją...
- Kūryba yra mano savasties dalis. Kiek save prisimenu, visuomet piešdavau, matydavau vaizdus, pavyzdžiui, žvelgdama į debesis... Kūryba yra mano gyvenimas ir tai, kaip aš suvokiu aplinką. Net žiūrėdama į žmones matau grožį – matau Viešpaties kūrybą kiekviename iš mūsų.
- Mūzomis, kurios įkvepia dailininką, aš nelabai tikiu... Sutinku, kad labai geri darbai, nuostabios parodos, meno kūriniai inspiruoja, įkvepia, tačiau įkvėptasis žmogus nesukurs nieko panašaus, jei jis neįdės tiek pat daug darbo ir pastangų.
- Nenusiminkime, jei mūsų kūrybą kažkas prastai įvertino, – kritika skatina pažvelgti į savo kūrybą kitu kampu, nesustoti, eiti tolyn. Tai grūdina, kviečia toliau ieškoti. Tačiau kartais reikalingi ir pagyrimai – nes jie padrąsina.
Parengė Dalia Janušaitienė