Šventoji Dvasia – nuostabus Šventosios Trejybės asmuo. Ji tyliai veda mus arčiau Dievo, apreiškia Jį mums, Jo vaikams, ir pasauliui, padėdama pažinti kūriniją ir suvokti Dievo viešpatavimą. Palikdamas šią žemę, Dievo Sūnus, Viešpats Jėzus, pažadėjo, kad nepaliks mūsų našlaičiais, bet atsiųs Šventąją Dvasią. Jėzus įvykdė šį nuostabų pažadą – Šventoji Dvasia buvo išlieta į šią žemę, gimė Bažnyčia, kurios dalimi ir mes visi šiandien esame.
Norėčiau papasakoti patirtį, kurios metu Viešpats per Šventąją Dvasią, gyvenančią mano širdyje, pakoregavo mano supratimą, kaip Jam tarnauti, pakreipė mano kelius.
Patikėjusi Dievu ėmiau Jam tarnauti taip, kaip tik mokėjau ir suvokiau. Lankiau bažnyčią, vedžiau namų maldos grupelę, daug meldžiausi ir dirbau bažnyčios leidykloje. Mano supratimu, dariau tiek, kiek galiu.
Vieną dieną staiga, visiškai netikėtai buvau sustabdyta. Į raštinę, kurioje tuo metu dirbau, atėjo gydytoja ir sesuo Kristuje. Rankose ji turėjo mano plaučių rentgeno nuotrauką. Ji pasakė, kad sergu tuberkulioze ir kitą dieną turiu gultis į ligoninę ilgam gydymui. Gydytoja pridūrė: „Šiais laikais jau galima tokią ligą išgydyti.“
Paėmiau rentgeno nuotrauką, grįžau į bažnyčios raštinę, kur vyko malda. Sunku buvo susikaupti. Nuleidau galvą... Prieš mano akis prabėgo mano gyvenimas nuo tada, kai patikėjau Dievu ir ėmiau Juo sekti. Manęs tarsi paklausė: „Ką nuveikei per savo gyvenimą?“ Mintin atėjo dešimt žurnalo „Gyvasis žodis“ numerių, kuriems išleisti įdėjau daug jėgų ir laiko.
„Tai – tik tavo darbas.“
Suvokiau, kad Viešpats laukia kažko kito, kas pasiliktų amžinajam gyvenimui, ko tuo metu negalėjau įvardinti, tačiau tai siejasi su mano ir Jo santykiais. Dar ir dabar sunku žodžiais išreikšti, nusakyti tai, į ką Jis kviečia. Labiausiai tai turbūt atspindi Šventajame Rašte užrašyti Jėzaus žodžiai: Pasilikite manyje (Jn 15).
Viešpats nori ir gali mus vesti ir per Šventąją Dvasią, veikiančią mumyse, pataisyti, pakreipti. Skaitome apie tai Biblijoje, patiriame tai savo ir bažnyčios gyvenime. Atiduodame Jam šlovę ir padėką už begalinę meilę ir kantrybę, vedant mus savo Keliu.
Geda