„Šių dienų aplinkybės – rašo autorius, – kuo aiškiausiai reikalauja iš naujo aiškintis ir naujai parodyti Dievo visagalybę, Jo nepriklausomybę ir visavaldystę. Iš kiekvienos šalies sakyklos turi griaudėti žinia, kad Dievas iki šiol gyvas, kad Jis iki šiol stebi ir iki šiol viešpatauja. Dabar žaizdre tikėjimas mėginamas ugnimi, bet nei širdis, nei protas niekur kitur neras sau atilsio vietos, kaip tik prie Dievo sosto. Šiandien kaip niekada reikia išsamiai, aiškiai, konstruktyviai paaiškinti Dievo dieviškumą.“
1886 metais Anglijoje gimęs Arturas V. Pinkas (Arthur W. Pink) buvo mažai kam žinomas JAV ir Australijos bažnyčių ganytojas, kuris 1934 metais galiausiai sugrįžo į savo gimtinę, Angliją. Jis įsikūrė Luiso saloje esančiame Stornovėjaus miestelyje, o 1952 metais, beveik niekam nepastebėjus, mirė. Bet 1922 metais A. V. Pinko pradėtas leisti žurnalas „Šventojo Rašto studijos“ (Studies in the Scriptures) tuo metu jau maitino kelis vyrus, raginančius Bažnyčią grįžti prie doktrinomis grįstos krikščionybės, tarp kurių buvo Martinas Loidas-Džounsas (Martyn Lloyd-Jones) ir tarnystės „Inter-Varsity“ įkūrėjas Daglasas Džonsonas (Douglas Johnson). O A. V. Pinkui mirus, jo raštai, išleisti knygos formatu, plačiai pasklido ir buvo skaitomi visame pasaulyje.
Knygoje „Dievo visavaldystė” rašoma, kad „doktrina apie Dievo visavaldystę suduoda nepaprastai stiprų smūgį žmogaus puikybei, o tai visiškai priešinga žmonių mokymams. Mūsų amžiaus dvasia iš esmės yra gyrimasis ir puikavimasis savo kūniška prigimtimi. Žmogaus laimėjimai, jo tobulėjimas ir pažanga, didybė ir savarankiškumas – šventovė, kurioje šiandien meldžiasi pasaulis. O tiesa apie Dievo visavaldystę su visais savo padariniais atima iš žmogaus bet kokį pagrindą girtis ir vietoj jo įskiepija nuolankumo dvasią. Ši tiesa skelbia, kad išgelbėjimas ateina iš Viešpaties – Viešpats jį pradeda, vykdo ir užbaigia. Ši doktrina atkakliai tvirtina, kad Viešpats turi pritaikyti ir įvykdyti, pradėti ir užbaigti savo gelbėjamąjį darbą mūsų sielose ir ne tik mus išplėšti, bet ir palaikyti bei stiprinti iki pat pabaigos. Ši tiesa moko, kad išgelbėjimas yra iš malonės per tikėjimą, o visi mūsų darbai (iki atsivertimo) – tiek geri, tiek ir blogi – išgelbėjimui nieko nereiškia. Pasak to mokymo, mes „ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę“ (Jn 1, 13). O visa tai ypač pažemina žmogaus širdį, kuri nori kaip nors prisidėti prie savo išpirkimo kainos ir daryti tai, kas suteiks jai pagrindą girtis ir būti savimi patenkinta.
Bet jeigu šis mokymas mus pažemina ir baigiasi Dievo garbinimu, jeigu Dievo visavaldystės atžvilgiu pamatėme savo pačių menkavertiškumą ir bejėgiškumą, tai drauge su psalmių autoriumi tikrai sušuksime: „Visos mano versmės yra tavyje!“ (Ps 87, 7). Jeigu iš prigimties buvome „rūstybės vaikai“, maištavome prieš Dievo valdžią ir pagal Įstatymą nusipelnėme prakeikimo, ir jeigu Dievas, nors ir neįsipareigojęs išgelbėti mūsų nuo liepsnojančio pykčio, vis dėlto atidavė savo mylimą Sūnų už mus visus, tai kaip tokia malonė ir meilė neištirpdys mūsų širdžių, kaip šitas suvokimas nepaskatins mūsų su dėkingumu garbinant ištarti: „Ne mums, Viešpatie, ne mums, tik Tavo vardui tebūna šlovė dėl Tavo gailestingumo ir tiesos“ (Ps 115, 1)?! Su kokiu malonumu kiekvienas pripažinsime, kad „Dievo malone esu, kas esu“, ir su nuostabos kupinu gyriumi sušuksime:
Kodėl gi leista buvo man išgirsti Dievo balsą,
Patekt į rūmus Jo, kol vietos dar yra,
Kai tūkstančiai pasirenka netinkamai –
Verčiau jau alksta, bet niekad neateina?
Tai toji meilė, iškėlusi mums puotą,
Švelniai įstūmė savo išrinktus vidun.
Antraip mes būtume ragauti atsisakę
Ir žuvę savo nuodėmėj baisioj. (Izaokas Votsas)“.
Knygą galima įsigyti http://elknygynas.lt/produktas/dievo-visavaldyste-arthur-w-pink/