Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: „Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4).
Tai kur kas gilesni žodžiai, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nė vienas Dievo žodis nėra pasakytas šiaip. Nė vienas Dievo žodis, Jo ištartas, nėra skirtas tiesiog pagražinanti kokią nors „fasadinę“ mūsų gyvenimo dalį. Laiško žydams autorius sako: Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus (Žyd 4, 12). Šventasis Raštas liudija, jog pats Dievas budi prie savo žodžio, kad jį išpildytų, ir taip pat Raštas sako, kad nė vienas Jo žodis negrįžta pas Jį tuščias, o atlieka darbą, kuriam yra siųstas.
Tikra tiesa, kad Dievo žodis turi galią keisti mus ir mūsų gyvenimus. Dievo žodis gabus atnešti gyvenimą, kur jo nebuvo, ir sprendimą, kur jo labai reikia. Kitą vertus, Jėzus pasakė fariziejams, kad jie nagrinėja Raštus, bet nenori ateiti pas Jį. Štai kuomet Dievo žodis išties teikia jėgą, o mes ragaujame jame esantį gyvenimą – kai mūsų bendrystė su Kristumi, kaip Asmeniu, ir pasilikimas Jo žodyje eina koja kojon. Kitu atveju patirsime tik tai, kad raidė žudo (o štai Dvasia teikia gyvenimą). Juk ir pasakymas, kad žmogus bus gyvas Dievo žodžiu, liudija, jog kaip tik Žodis teiks gyvenimą, tai yra, Žodis ne tik padės gyvenime, bet ir TEIKS GYVENIMĄ diena iš dienos, kiekvieną akimirką.
Kaip tai atrodo praktiškai? Praktiškai tai skatina mumyse dvasinį mąstymą, veda prie dieviškojo matmens, prie Kristaus proto, Kristaus žvilgsnio ir minties, vadinasi, prie realios Kristaus viešpatystės per mus ir mumyse (taip natūraliai imame matyti antgamtinę Dievo jėgą). Iš tiesų pasilikdami Jo žodyje žvelgiame į aplinką dievišku žvilgsniu, ir, žiūrėk, galime aptikti, kiek daug mumyse kūniškumo, kiek daug pasaulio dvasios įtakos ir t.t. Imame skirti, kas teikia gyvenimą, o kas apvagia, koks yra gyvas tikėjimas, o koks miręs, kas yra religija, o kas – pats tikriausias vaikščiojimas su Dievu. Tik tada, kai tai skiriame, galime atsiskirti nuo to, kas neteikia gyvenimo, nemylėti pasaulio, nebūti kūniškais ir t. t.
Linkiu kiekvienam iš mūsų gyventi ne aplinkybėmis, ne išoriniais dalykais, bet Dievo žodžiu, išeinančiu iš Jo lūpų.