Kodėl Jobo žmona pelnė blogą reputaciją?
Mes nežinome Jobo žmonos vardo, tačiau ji yra kone garsiausia blogąja prasme moteris Biblijoje. Augustinas ją vadino „velnio bendrininke“, o Kalvinas – „velnišku įtūžiu“ (a diabolical fury).
Ir šiomis dienomis į Jobo žmoną žiūrima ne ką palankiau. Vargiai rastume knygą ar pamokslą apie Jobo gyvenimą, kuriuose nebūtų smerkiama jo žmona. Įprasta tapo gailėtis Jobo, lyg jo žmona būtų buvusi dar vienas kryžius, kurį jis turėjo nešti.
Jei Patarlių knygos 31 skyriuje apibūdinama moteris įkūnija visas krikščioniškas moters vertybes, tai Jobo žmona atspindi tai, kuo niekas netrokšta būti, ir užima gėdingą vietą šalia Jezabelės, Delilos ir Mikalės.
Tačiau ar toks jos charakterio vertinimas yra tikslus? Ar gali būti, kad, skubėdami užjausti Jobą ir su juo susitapatinti, mes per greitai nuteisiame jo žmoną?
Ką mes pamirštame?
Svarstau, ar mūsų požiūryje į Jobo istoriją negali būti spragos... Jobas neabejotinai yra pagrindinis, tačiau ne vienintelis istorijos veikėjas. Net ir nebūdama Viešpaties ir šėtono kosminio kivirčo priežastimi (Job 1, 6–11; 2, 1–4), Jobo žmona atsidūrė kryžminėje ugnyje. Galima sakyti, kad visus sunkumus, kuriuos patyrė Jobas, išgyveno ir jo žmona: Ji stebėjo, kaip mirė jos vaikai (Job 1, 13–19).
Dešimt kartų Dievas palaimino jos įsčias. Dešimt kartų ji išgyveno gimdymo skausmą ir džiaugsmą. Dešimt gyvybių, ugdytų mylėti, šlovinti ir gerbti Jahvę. Nuo pat pirmo Jobo knygos skyriaus piešiama Dievo bijanti, linksmybes mėgstanti ir tvirtą tarpusavio ryšį turinti šeima. Kas palaikė šių namų alsavimą? Labai tikėtina, kad čia buvo ir Jobo žmonos įnašas. Mažai tikėtina, kad Jobas būtų toks visuomenėje gerbiamas vyras (Job 1, 1), jei ir jo žmona nebūtų pelniusi pagarbos ir turėjusi įtakos.
Įsivaizduokite, koks sielvartas apėmė jos sielą, žiūrint į dešimt neseniai iškastų kapų.
Ji patyrė milžiniškų finansinių nuostolių. Biblijoje Jobas apibūdinamas kaip pasiturintis vyras, galbūt net pats turtingiausias pasaulyje (Job 1, 3). Neabejotinai, jo žmona buvo pratusi prie prabangaus ir patogaus gyvenimo. Įsivaizduoju, kad jos namai buvo išpuošti gražiausiais baldais, o jos drabužiai suverpti iš brangiausių siūlų. Tikriausiai jos vaikai turėjo viską, ko jiems reikėjo.
Ir staiga, per vieną dieną ji prarado viską – visą turtą, visą nuosavybę, viską, prie ko buvo įpratusi, kas buvo jos gyvenimo dalis (Job 1, 13–22). Ji ne tik nuskurdo, bet ir tapo bename, priversta elgetauti prie miesto šiukšlyno.
Ji tapo savo pasiligojusio vyro slauge. Nors Senojo Testamento žinovai nesutaria dėl to, kokia liga sirgo Jobas, ji aiškiai buvo tokia nepakeliama, kad jis prašė Dievo atimti jam gyvybę (Job 3). Liga taip subjaurojo Jobo išvaizdą, kad atėję artimiausi draugai vos jį pažino – jie persiplėšė savo apsiaustus ir puolė ant žemės jo gailėdami (Job 2, 12). Šis paskutinis šėtono išbandymas buvo toks sunkus, kad vos nepalaužė Jobo dvasios. Jis kiekvieną dieną buvo prie mirties slenksčio ir laikiną palengvėjimą patirdavo tik gramdydamas pūlius.
Raudodami su Jobu, mes nepastebime, kad jo žmona nuolat ištikimai buvo šalia. Ji nepaisė savo pačios sielvarto ir rūpinosi vyru. Įsivaizduokite, koks alinantis turėtų būti rūpinimasis šitaip kenčiančia siela. Įsivaizduokite valandų valandas ir dienų dienas, praleistas klausantis agonijos apimto vyro dejonių. Įsivaizduokite, kad jūsų mylimas žmogus, kenčiantis nepakeliamą, sekinantį skausmą, yra prie pamišimo ribos.
Jobo žmona tęsė šią gailestingumo misiją be jokios pagalbos iš šalies, be finansinių resursų, be atokvėpio. Jų vaikai mirę, draugai ir šeima išsiblaškę, o jos Dievas, regis, dingęs.
Nevilties žodžiai
Ir štai grįžtame prie tų, atrodytų, karčių pasidavimo žodžių, vienintelių užrašytų Jobo žmonos žodžių. Žodžių, pasakytų giliausioje gyvenimo duobėje.
„Ar tu vis dar laikaisi savo ištikimybės? Prakeik Dievą ir mirk“ (Job 2, 9). Tai stiprūs žodžiai, atrodytų, atspindintys tulžingą ir pasipiktinusią Dievu širdį. Dėl jų Jobo žmoną užsipuola daugelis komentatorių. Dėl jų ji kaltinama susimokiusi su šėtonu, nes skatino Jobą pasielgti būtent taip, kaip šėtonas ir norėjo: nusivilti ir prakeikti Dievą. Dėl jų daugelis abejoja Jobo žmonos tikėjimu ir svarsto, kad galbūt jis nebuvo tikras.
Mano nuomone, abu scenarijai yra sunkiai tikėtini. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra akimirkų, minčių ar sunkių išbandymų metu pasakytų žodžių, kuriuos jis norėtų atsiimti. Tik įsivaizduokite, jei tie jūsų ištarti žodžiai būtų įrašyti į istoriją ir bet kas galėtų juos analizuoti.
Žinoma, Dievas sumanė įrašyti šiuos žodžius į Raštą, tačiau kartais aš svarstau: ar sąžininga visą žmogaus gyvenimą apibūdinti remiantis tik vienu pokalbiu? Nei prieš, nei po šio pokalbio mes nerandame jokių ženklų, kad Jobo žmona buvo tulžinga ar nuolat nepatenkinta.
Galbūt jos patarimas Jobui kilo ne iš jos pačios kančios, bet iš užuojautos vyrui. Diena po dienos ji buvo nesibaigiančios savo vyro kančios liudininkė, ir tam nesimatė galo. Galbūt ji siekė Jobui pačios gailestingiausios išeities. „Prakeik Dievą, nuspaust gaiduką ir bus baigta.“ Galbūt ji norėjo pamatyti Jobo kančių pabaigą, neskausmingą kelionę į mieląją rojaus paguodą. Juk to Jobas ir pats norėjo bei meldė Viešpaties.
Biblijos puslapiuose neretai randame atvirų, tiesmukiškų sielvarto išraiškų. Visgi mes giriame Dovydą, Mozę, Jeremiją ir netgi Jobą dėl jų autentiškumo ir nuoširdumo, bet Jobo žmoną dėl panašaus elgesio teisiame.
Vyro atsakas
Jobo atsakas yra pribloškiantis. Jis atidžiai klausosi ir žiūri, kaip jo mylima žmona susigūžia, prispausta jo sunkumų svorio.
Aš įsivaizduoju, kaip Jobas pakelia savo pūslėtą ranką ir paglosto jai plaukus. Iš pradžių jo žodžiai skamba kaip šiurkštus priekaištas: „Tu kalbi kaip viena iš kvailų moterų. Argi priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume?“ (Job 2, 10).
Ir visgi klausydami Jobo galime beveik pajusti jo susižavėjimą: „Tu kalbi kaip viena iš kvailų moterų...“ Jis nevadina savo žmonos kvaila. Jis net nevadina jos žodžių kvailais. Jis sako: „Tu kalbi kaip viena iš kvailų moterų.“
Kitaip tariant, ji „kalba lyg ne sava“. Galima šiuos žodžius interpretuoti taip: „Mieloji, tai ne tu kalbi. Tai nėra Dievo moters, kurią aš vedžiau ir pažįstu, žodžiai. Tai ne tu kalbi, žmona. Prisiminkime Dievo pažadus. Prisiminkime Jo gerumą.“
Toks požiūris toli gražu nepanašus į šimtmečius ją lydėjusį pasmerkimą. Jobas žinojo, kad jos kančios yra tokios pat stiprios kaip ir jo. Tiesą sakant, skausmas jos akyse galėjo prisidėti prie didžios Jobo kančios.
Gali būti, kad ji buvo sutrikusi, ištikta šoko. Staigi netektis gali užtemdyti sveiką protą, iškreipti realybės suvokimą ir supratimą apie Dievą. Dažnai tragediją išgyvenantys žmonės pasako daug prieštaringų minčių apie tikėjimą ir gyvenimą. Kalbant šių dienų terminais, galima sakyti, kad Jobo žmona išgyveno potrauminį stresą.
Matyt Jobo žodžiai buvo ta paguoda, kurios reikėjo jo žmonos sielai nuraminti, nes likusiuose knygos skyriuose nėra užrašyta, kad ji dar būtų kalbėjusi.
Ką galvoja Dievas?
Įdomu, kad nors autoriai, komentatoriai ir pamokslininkai skuba teisti Jobo žmoną, Dievas tyli. Kai Rašte giriamas Jobas, apie jo žmoną nepasakoma nė žodžio (Job 1, 8).
Tačiau nerandame ir dieviško priekaišto. Be jokios abejonės, jei Dievas būtų ja nepatenkintas, Jis būtų tai išreiškęs – juk Jis nedvejodamas papriekaištavo Jobo draugams (Job 42, 7–9).
Viskas, ką žinome apie Dievo elgesį su Jobo žmona, yra jai skirti palaiminimai, pasibaigus išbandymui. Ji buvo padvigubėjusio jų turto dalininkė (Job 42, 10). Jai buvo suteikta privilegija pagimdyti dar dešimt vaikų, kuriuos Raštas apibūdina kaip gražiausius visoje šalyje (Job 42, 12–15). Labai tikėtina, kad ji kartu su savo vyru nugyveno dar daugybę derlingų ir vaisingų metų. Raštas sako, kad Jobas gyveno pakankamai ilgai, kad pamatytų savo vaikus ir vaikaičius iki ketvirtos kartos (Job 42, 16).
Ištvermės pavyzdys
Taigi, ko šiandien galime pasimokyti iš Jobo žmonos? Turbūt didžiausias liudijimas apie ją yra tai, kad ji buvo šalia savo vyro pačiomis sunkiausiomis jo gyvenimo akimirkomis. Knygos pabaigoje skaitome, kad „pas jį atėjo jo broliai, seserys ir visi jo pirmiau buvę pažįstami; [...] užjautė jį ir guodė nelaimėje, kurią VIEŠPATS jam buvo siuntęs“ (Job 42, 11). Lengva ir saugu rodyti užuojautą po visų išbandymų, tačiau blogiausiomis Jobo akimirkomis šių žmonių šalia nebuvo matyti.
Tik besirūpinanti, mylinti jo žmona kiekvieną dieną buvo šalia, kartu kentėdama šėtono skirtus išbandymus.
Išbandymai, kurie būtų išardę daugybę santuokų, Jobo su žmona neišskyrė. Jie tai atlaikė ir išliko kartu. Istorijos pabaigoje matome juos susilaukiant ir užauginant dar dešimt vaikų.
Ar Jobo žmona tobulai elgėsi, šeimą ištikus audroms? Ne. Ar ji pasakė dalykų, kurių vėliau gailėjosi? Be abejo. Tačiau einant per tuos sunkumus, jos tikėjimas Dievu išliko nepakitęs ir galbūt, tik galbūt, jos patarnavimas vyrui turėtų būti laikomas bibliniu ištvermės pavyzdžiu.
Vertė Marija Valatkaitė