Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais (2 Petro 1,4).
Jei nori patirti, kokie nuostabūs yra pažadai, ir jais širdyje džiaugtis, daug mąstyk apie juos. Pažadai – lyg vynuogės spaustuve: jei spausi – tekės sultys. Šventų žodžių apmąstymas paprastai yra jų išsipildymo preliudija. Jei mąstysi apie juos, net nepajusi, kaip jie išsipildys. Daugelis krikščionių, troškusių pažadų išsipildymo, patyrė nuostabų Dievo įsakymų skonį, jiems tekant į sielas per apmąstymus, džiūgavo, pažadams krentant į jų širdis.
Svarbu ne tik mąstyti, bet ir siekti, kad tavo siela priimtų juos kaip Dievo žodžius. Kalbėk savo sielai: „Jei girdėčiau žmogaus pažadą, turėčiau apsvarstyti, koks yra tas žmogus ir ar gali jis tą pažadą įvykdyti. Kalbant apie Dievo pažadus, neturiu susikoncentruoti į malonės didybę, nes pradėsiu svyruoti. Mano akys turi būti nukreiptos į Tą, kuris pažadėjo. Tai mane padrąsins. Mano siela, tai pažadėjo Dievas. Tavo Dievas, Dievas, kuris nemeluoja. Žodis, apie kurį mąstai, yra tikras kaip ir Jis pats. Dievas nesikeičia. Jie niekada nepakeitė ištarto žodžio, neatšaukė nė vieno ištarto sakinio. Ir Jam netrūksta jėgų ištesėti, ką pažadėjo, - mums prakalbo Visagalis Dievas, sukūręs dangų ir žemę. Jam netrūksta išminties, skirstant malones savo nuožiūra. Jis žino, kada geriausia duoti ir kada geriau sulaikyti. Taigi matydamas, kad tai teisingo, nekintančio, galingo, išmintingo Dievo žodis, aš pasitikiu Jo pažadais“.
Jei taip mąstysime apie pažadus ir Pažadėtoją, suvoksime jų grožį ir pamatysime juos išsipildant.
C. H. Spurgeon