O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Taigi tu jau nebe vergas, bet įvaikis.
Laiškas galatams 4, 6–7
Kaip tampama Dievo vaiku? Tik per tikėjimą. Šiuo atžvilgiu geri darbai nepadeda, nes toks geras, koks turėtų būti, negali būti nei vienas žmogus (tik Jėzus). Tad mes labai stengiamės, bet per savo gebėjimus neprieisime prie Dievo, nes esame per maži, per mažai pajėgūs, per mažai šventi, per mažai tyri ... Tai bandė tiek daug žmonių, bet jie prie Dievo nepriėjo.
Esmė yra tikėjimas! Daugelis tiki Biblija, pamokslais, viskuo, tačiau prie Dievo priėjimo nėra, jie negali vadinti Dievo Tėčiu, Tėvu. (Aba reiškia tėtį). Norint visiškai prieiti prie Dievo, dangaus ir gauti dangiškąjį palaiminimą viskas priklauso nuo to, kuo mes tikime.
Kai kurie metų metus ieško priėjimo prie Dievo. Jie taip mielai norėtų tapti Dievo vaikais, tačiau dažnai jiems kelia pastoja nuodėmės. Jie nėra blogi žmonės, bet juos graužia sąžinė ir jie žino, kad juos nuo Dievo skiria nuodėmės; – ir tai yra tiesa.
Tačiau jie nemato arba asmeniškai nepasirenka to kelio, kurį Dievas paskyrė išsigelbėjimui iš nelaimės: malonės. Jie mano, kad turi tapti šventi ir stengiasi. Tačiau viskas, ko reikia, yra malonė. Galima pasakyti: Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto (Žyd 4, 6). Tai reiškia, kad niekas nežiūri į mūsų atsižadėjimus. Dievas džiaugiasi, kai mes ateiname ir vaikiškai sakome: Tėve, atleisk! Ir JIS ne tik atleidžia, bet ir pamiršta. Nėra jokio kito kelio į Dievo Tėvo širdį, išskyrus neužsitarnauta malonė.
Kai tik suvokiame, ką reiškia neužsitarnauta malonė, tuomet nuodėmė nebeatskiria mūsų nuo Tėvo. Tuomet galime pasakyti, aš nusidėjau, bet malonė yra didesnė. Jei priimame atleidimo malonę ir nustojame stengtis, tuomet malonė pradeda veikti ir Dievas mums atsiunčia Savo Sūnaus Jėzaus malonę ir mes tampame pajėgūs sakyti „Aba, Tėve“. Tai įmanoma tik per malonę!!
Dėkoju, Tėve danguje, kad Tave radau! Dėkoju, kad visur ir visada galiu eiti prie malonės sosto. Dėkoju, kad atleidi ir pamiršti mano nuodėmes; – jos daugiau neatskiria manęs nuo Tavęs. Taip, Tėve, man reikia malonės ir malonės, ir dar kartą malonės!