Tęsiame pokalbį su Auguste Žebuolyte Vanama apie gyvenimą Indijoje: vaikų lavinimą, kasdienybės iššūkius ir pasitikėjimą Dievu.
Auguste, minėjai, kad įkūrėte savo darželį? Ar jau seniai jis veikia? Tu jam vadovauji?
Darželį įkūrėme prieš dvejus metus. Taip, aš jam vadovauju, bet kartu esu ir mokytoja, šiek tiek prižiūriu vaikus, nes iki galo nepasitikiu vietinėmis auklėtojomis. Jei pastebiu kokių negerovių, bandau, kiek įmanoma, taisyti susiklosčiusią situaciją. Kalbuosi su auklėtojomis, mokau jas, raginu kalbėtis su tėvais, o ne spausti vaiką ar pan. Jos visos nori, kad tėvai nesiskųstų, o tėvai vis dejuoja: „Oi, vaikui treji metai, o jis dar nieko nemoka...“ Tada raminu tėvus, kad pabaigę darželį vaikai tikrai mokės viską, ką moka kitų darželių vaikai.
Tad jūs prižiūrite vaikus šiek tiek kitaip? Norite perduoti europietišką ugdymo sistemą? Ar pavyksta?
Kartais pavyksta, o kartais ne. Auklėtojoms sunku suprasti, kodėl, pavyzdžiui, negalima vaikų mušti. Indai sako: „Mane mušė, ir kas čia tokio? Juk aš užaugau normalus...“ Bet gal būtum pasiekęs daug daugiau, jei nebūtų mušę? Mes tiesiog aiškiname, kad šiame darželyje taip nedarome, tad ir jūs, čia dirbantys, taip nedarykite. Prašome, kad vaikams nemeluotų, nes dažnai, pavyzdžiui, sako: „Suvalgyk/apsirenk/pamiegok, ir aš ką nors tau duosiu, eisime į parduotuvę ar pan...“, bet pažado netesi. Vaikai greitai supranta, kad tai melas, ir nustoja gerbti meluojantį suaugusįjį. Labai trūksta sąžiningumo vaikų atžvilgiu: juk jie greitai supranta, kas ir kada meluoja, ir nustoja pasitikėti suaugusiaisiais, klauso tik iš baimės. Aš nenoriu paklusnumo iš baimės.
Labai norėjosi tokias įsigalėjusias nuostatas keisti. Man norisi sudominti vaikus, kad jie klausytų suprasdami, pavyzdžiui, taisyklių ir nurodymų priežastis... Norisi, kad vaikai būtų išgirsti, suprasti, kad jiems būtų įdomu... Deja, mokytojos dažnai nenori atsakinėti į vaikų klausimus. Dažnai tiesiog atsakoma: „Turi daryti, ir viskas.“ Tad aš mokau jas, kad svarbu vaikui paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, jis turi rankas plautis, ir tas vaikas tikrai nueis ir nusiplaus rankas. Bet Indijos žmonėms tai neįprasta – jie įpratę paklusti nieko neklausinėdami. Ir taip yra visose srityse – net ir religijoje. Jie daug dalykų nežino ir negali paaiškinti, kodėl ką daro... Indijoje labai svarbus autoritetas. Ir jei vyresnis ar labiau gerbiamas žmogus ką nors pasakė, tai negalima juo dvejoti, klausinėti kodėl ir pan. – tai jau bus nepagarba.
Kiek ir kokio amžiaus vaikų dabar lanko jūsų darželį?
Mūsų darželį lanko 30 vaikų – nuo 1,5 metų iki 6 metų. Dirba 4 mokytojos. Yra 4 ugdymo pakopos kaip ir kituose darželiuose: yra lopšelinukų, darželinukų grupė, pirma ir antra priešmokyklinės grupės. Vaikai į mokyklą pradeda eiti 5–6 metų. Dauguma tėvų nori leisti vaikus į mokyklą kuo anksčiau. Pavyzdžiui, mūsų dukrai vasarį suėjo 6 metai, ji baigė antrąją priešmokyklinę grupę ir rudenį jau eis į pirmąją klasę. Ji jau dabar moka sudėti, atimti, rašyti dailyraščiu. Bet kiti vaikai moka daug daugiau: moka kelių kalbų abėcėles, šiek tiek angliškai rašyti, nes anglų kalba yra prestižinė.
Aš baiminausi tokių jų tradicijų. Mano akimis, tai nieko gero: juk ikimokyklinukams sunku sukaupti dėmesį, jiems dar neįdomu rašyti. Bet tėvai ateina ir klausia: kodėl mano trimetis dar nerašo? Tada paaiškini, kad vaikas dar nemoka laikyti pieštuko. O jie atkerta: „Tai išmokykite...“ Bet juk dar ne laikas! Tad stengiuosi kantriai ir švelniai aiškinti, kad nereikia vaikų taip labai spausti, kad sueis 4 ar 5 metai, ir jie patys norės rašyti. O kai verti rašyti dvimetį ar trimetį, jis pavargsta, ožiuojasi, nes nesupranta, ką čia daro... Kituose darželiuose yra net egzaminai tiems mažiems vaikams, lyginami jų rezultatai, bet juk taip laužoma vaiko savivertė...
Mes norime šių dalykų išvengti, tad tenka mokytis ir ugdyti kantrybę. Daug kartų esu to prašiusi Dievo. Suprantu, kad jei nebūsiu kantri, kalbėsiu su tėvais nemandagiai, jie tiesiog daugiau čia neis.
Man atrodo, kad turi būti mažos klasės, tada mokytojas suspės išmokyti net ir penkiamečius ar šešiamečius rašyti dailyraščiu. Bet jei klasėje yra 20 vaikų, juos suvaldyti bandoma tik bauginant ir mušant...
Ar visi vaikai lanko darželį?
Tai yra prestižo reikalas. Be to, vaikas dar iki mokyklos tikrai turi daug išmokti, tad mamai pačiai kažin ar pavyktų to išmokyti.
Ar sunku Indijoje įkurti verslą?
Vietiniams nesunku. Mano vyras turi daug pažįstamų, jis žino, pas ką reikia nueiti ir ką pasakyti. Jis žino, kur kreiptis. Atvykusiam užsieniečiui būtų sunku: jis ieškotų oficialių būdų, bet jį labai vaikytų, apgautų ir pan. O mano vyras indas žino visą sistemą, žino, kaip kas veikia, kaip kas daroma...
Turint tokį mažą darželį, nereikia mokėti jokių mokesčių, nėra registracijos. Išsinuomoji patalpas, pasamdai mokytojus ir mėgini pritraukti klientus. Mes bandysime gauti oficialius registravimo dokumentus.
O kaip jūs pritraukėte tėvus? Daug reklamavotės?
Taip, reklamavomės tikrai daug. Reklamose buvo mano nuotrauka – tėvai galvoja, jog aš esu europietė, todėl vaikai geriau išmoks anglų kalbą. Bet aš mokau tik vyriausius vaikus. Aš jau suprantu telugu kalbą, moku ją ir galiu su vaikais ja kalbėti, bet kartais, jei kas nepavyksta, prašau, kad kita mokytoja vaikui išverstų.
Ar skiriasi indų vaikai nuo lietuvaičių?
Manau, indų vaikai labiau lepinami – ne daiktais, bet dėmesiu, juk dažniausiai namuose gyvena tėvai, seneliai, dėdės ir tetos, pusseserės ir pusbroliai. Iš kitos pusės, vaikai nuo mažens pripratę prie nepatogumų – karščio, mažai vietos, daug žmonių, triukšmo, chaoso. Apskritai indai labai ištvermingi žmonės, labai tolerantiški įvairioms nesąmonėms. Aš jau seniai skųsčiausi ir pykčiau, eičiau protestuoti, bet indai viską iškenčia.
Tarkim, mūsų šeima priklauso viduriniajai klasei: normaliai uždirbame, turime mašiną, nuomojamės didelį butą, turime elektrą, vandenį bute. Bet kartais vanduo dingsta. Indai viską kantriai pakenčia: niekur nesikrausto, nieko nepaduoda į teismą... Kartais 
dingsta elektra – valstija nepagamina užtektinai elektros. Kadangi mes gyvename sostinėje, taip nutinka retai, bet kitur ūkininkai gauna elektrą 1 val. per dieną. Kartais ir mieste elektra išjungiama kelioms valandoms – įsivaizduokite, kaip sutrinka visa veikla... Man tai atrodo didelė problema, o jie tiesiog tyliai tai pakenčia, kai kurie pasitaupo pinigų ir nusiperka elektros generatorių, kuris gelbsti tokiose situacijose. Kartą elektra nei iš šio, nei iš to trims valandoms dingo per mūsų darželio šventę... Galite įsivaizduoti, kaip tai viską sugadino, ir kaip mes jautėmės. Bet nėra kam skųstis...
Gyvendamas Indijoje susiduri su įvairiais nepatogumais. Man atrodo, kad daug dalykų būtų galima sutvarkyti, pagerinti, bet jiems ir taip gerai. Ir jei naktį kas švenčia ir kelia didelį triukšmą – jie tai priima ramiai: „Juk žmonės švenčia...“ Jie apskritai įpratę miegoti, kai aplinkui triukšmaujama. Kai mano dukrytei buvo 4 metai, vyko mano vyro brolio vestuvės. Viename kambaryje grojo dūdų orkestrėlis, o kitame ramiai miegojo mūsų dukra... Jie nuo mažens girdi didelį triukšmą, yra įpratę valgyti sėdėdami ant žemės ar stovėdami, važiuoti gatvėmis, kur vyksta chaotiškas eismas arba, pavyzdžiui, aštuoniese susigrūsti į penkiavietę mašiną...
O kaip su higiena?
Kartais pagalvoju, kad gal mes, europiečiai, per dažnai rankas plaunamės (juokiasi)... Manau, juos gelbsti labai aštrus maistas. Higienos jie laikosi, bet savaip: pavyzdžiui, privaloma ryte išsivalyti dantis.
Ką indai valgo?
Dažniausiai ryžių patiekalus, įvairius karius (šis patiekalas kaip aštrus daržovių troškinys, kurį sumaišo su ryžiais ir valgo). Valgo paprastai rankomis, tad aš, kol nemokėjau, jei kur eidavome, nešdavausi šaukštą ir šakutę (juokiasi).
Kas labiausiai nustebino, atvykus į Indiją?
Mes ir indai labai skirtingai suvokiame, ką reiškia būti turtingam. Jei koks užsienietis atvyktų į mūsų namus, turbūt pagalvotų, kad prastokai gyvename. Bet pagal indus, jų gyvenimo lygį, mes esame turtingi: turime elektrą, vandenį ir didelį butą su 3 miegamaisiais. Dažnai būna, kad viename ar dviejuose kambariuose gyvena 2 ar net 3 šeimos. Dar mes turime automobilį ir motorolerį, mūsų namuose yra oro kondicionierius.
Kaip tu, lietuvaitė, prisitaikei prie Indijos klimato?
Mes gyvename Pietų Indijoje. Ten tikrai labai karšta, bet kūnas pripranta. Be to, turime kondicionierių. Balandžio–gegužės mėnesiais, t. y. vasarą, ten būna apie 40–45 laipsnius karščio. Tokiu oru niekas lauke nebūna, niekas lauke nedirba. Dirba tik parduotuvės, įstaigos ar įmonės, kuriose yra ventiliatoriai, o prabangesnėse – oro kondicionieriai. Kitais metų laikais būna kiek mažiau – 30–32 laipsniai. Žmonės pripratę prie tokio oro. Pripratau ir aš. Pirmais metais man atrodė labai karšta, net ir žiemą ten būna apie 25 laipsnius šilumos. Kitais metais jau buvo geriau. Žinoma, reikia gerti daug vandens, nebūti saulėje, saugoti vaikus, kad nežaistų saulėtose vietose.
Bet vandens yra?
Taip. Tik kai gyvenome ankstesniame bute, vasarą du mėnesius vandens turėdavome tik po valandą per dieną. Tai tiesiog prisileisdavome visus indus, kibirus ir bakus, kad vėliau jo turėtume. Vėliau su tuo vandeniu viską plauni, skalbi, maudaisi... Maudaisi taip pat ne duše: yra kranas ir kibiras – užsipili vandeniu ir prausiesi.
Ar pasiilgsti Lietuvos?
Taip, pasiilgstu Lietuvos, pasiilgstu Europos... Dėl tvarkos, dėl žodžio laikymosi – kai žmogus padaro tai, ką pažadėjęs, o jei negalvoja ko daryti, tai ir nežada... Pasiilgstu taisyklių, kurias aš žinočiau, suprasčiau ir galėčiau laikytis. Ten irgi egzistuoja taisyklės, bet jos labai chaotiškos – tiesiog reikia nujausti, kaip elgtis... Europoje jaučiuosi saugiau: žinai, kad jei žmonės važiuoja gatve, jie išsilaikė teises, žino kelių taisykles. Indija labai didelė šalis – nepastatysi policininko ant kiekvieno kampo, tad ten važinėja ir girti, be teisių, nemokantys važiuoti ir pan... Tai labai gąsdina.
Pasiilgstu nepriklausomybės ir saugumo. Ten moteriai gyventi gana pavojinga. Neturtingesnėse šeimose mergaitės mažiau gauna valgyti, turi mažiau laiko nei berniukai namų darbams, nes jos turi padėti tvarkytis namuose. Vėliau, vaikams pradėjus lankyti mokyklą, prie mergaičių kabinėjamasi, daug prievartos atvejų. Jei mergina atstumia gerbėją, neretai jis iš keršto aplieja ją chemine rūgštimi, kuri subjauroja veidą ir sužaloja... Tai visuomenės blogybė, kurią jie sprendžia tiesiog laikydami mergaites namuose:
niekur neik – tada nieko ir nenutiks. Dažnai sakoma, kad berniukai visada bus berniukai, ir netinkamas jų elgesys tarsi pateisinamas... Dažnai šeimos – tėvai, vaikai, dėdės, tetos – miega visi kartu – kiek telpa į lovą, tiek joje ir miega, tad pasitaiko priekabiavimo prie vaikų atvejų. Jei vaikai ir pasako tėvams, dažnai šie nieko nedaro, nes juk tai jų giminės...
Ir einant gatve moterį dažnai palydi švilpavimai, įvairios pastabos ir komentarai – tai labai paplitę, dauguma tai priima kaip normą. Todėl daugumoje šeimų po 20 val. moterys būna namuose. Tiesiog dėl saugumo, bet taip pat ir dėl savotiško moters ir šeimos garbės bei gėdos suvokimo, jų svarbos. Nors pokyčiai po truputį visgi vyksta.
Pabaigai sugrįžkime prie tikėjimo. Tu esi krikščionė, turinti asmeninį santykį su Dievu. Ar tikėjimas padeda įveikti iššūkius Indijoje?
Kiek galiu, stengiuosi išlaikyti tikėjimą. Lankau ten krikščionių bažnyčią. Apie 2 proc. Indijos gyventojų, t. y. apie 3 mln. žmonių, yra krikščionys. Yra ir daug skirtingų konfesijų bažnyčių: katalikų, metodistų, liuteronų... Aš lankau panašią evangelinę charizminę bažnyčią kaip ir Lietuvoje.
Aš ir nuvykusi į Angliją pirmiausia ieškojau bažnyčios, jaučiau, kaip Dievas laimina ir prižiūri mane. Bažnyčia Anglijoje buvo visai šalia mano namų, tad man tai buvo didžiulis palaiminimas ir padrąsinimas. Išvykusi į Indiją, taip pat ieškojau krikščionių bažnyčios, pradėjau ją lankyti, tik gaila, kad ji kiek per toli nuo mano namų... Tą bažnyčią lanko indai, bet pamokslaujama anglų kalba.
Su krikščionimis indais susiduriu ir darželyje – tėvai krikščionys kviečia mane į jų lankomas bažnyčias, bet man ne visur priimtina... Pavyzdžiui, vienoje bažnyčioje moterys rišasi skareles, kitur kiek skiriasi liturgija... O ta bažnyčia, kurią norėčiau lankyti, man per toli nuo namų, tad nuvažiuoju ten retai, nors tikrai norėčiau daugiau – su tais žmonėmis aš jaučiu bendrumą, o tai būna retai.
O kaip kasdienybėje pasireiškia tavo tikėjimas?
Nemanau, kad be tikėjimo aš ten išgyvenčiau. Daug kas manęs klausia, kaip aš išgyvenu Indijoje, ir mano vyras kartais stebisi, kodėl aš būnu ten, su juo... Tikrai būna sunkių momentų, nors su vyru sutariame gerai. Iškyla visokių sunkumų – ir finansinių, ir dėl šeimos... Pavyzdžiui, aš įsivaizduoju, kad auklėti ir rūpintis vaiku yra mano atsakomybė, o didelė vyro šeima mano, kad tą atsakomybę dalijasi visi. Manau, kad tikėjimas mane ir išlaiko. Nors kartais tikrai labai sunku tikėti, labai atitraukia pasaulio rūpesčiai, įsuka buitis... Aš vis bandau prisiminti, paskaityti Bibliją, pasimelsti, bendrauti su krikščionimis pažįstamais... Dažnai bandau ką daryti savo jėgomis, bet nusiviliu, nes nieko nesigauna...
Tikėjimas, Dievas, bendravimas su Juo padeda man ramiai žiūrėti į situacijas. Būdama Indijoje įsitikinau, kad Dievas yra visur: Jis ne tik Anglijoje, ne tik Lietuvoje, ne tik bažnyčiose – Jis yra visur. Jis tikrai pasiekia ir Indiją, pasiekia ir mano šeimą, mane. Tikiu, kad Dievas gali veikti per mane visur, net ir Indijoje. Manau, kad Indijoje esu dėl kažkokio tikslo. Nors nežinau tiksliai, koks konkretus mano buvimo ten tikslas, bet tikiu, kad esu ten ne šiaip sau, ne netyčia, ir manau, kad dar ne laikas man iš ten išvykti... Gal man pačiai reikia ko nors išmokti, gal kažkokiems žmonėms ten manęs reikia?
Būdama Indijoje tikrai įsitikinau, kad Dievas veikia net pačiose tamsiausiose tamsybėse, tarp didžiausio stabų garbinimo, siaubingų prietarų, tarp pinigų besivaikančių ir pinigus garbinančių žmonių... Man dažnai būna liūdna dėl tos daugybės nuo tamsos kenčiančių žmonių... Ir niekam per daug negaliu kalbėti, iškart kyla įtampa... Jei pradėsi kam nors per daug piršti savo tikėjimą, gali turėti problemų...
Bet kalbi? Vis tiek šiek tiek pasakoji apie Jėzų?
Kartais, kiek galiu... Kartais su giminėmis – savo vyro pusbroliais ar pusseserėmis kalbuosi, jei iškyla tokia tema. Stengiuosi švelniai apginti krikščionybę, nes jie dažnai būna nusiteikę prieš, žiūri įtariai... dėl kolonizacijos ir kitų istoriškai susiklosčiusių dalykų.
Jie nesupranta, kaip tu, gimęs hinduistu, gali pakeisti tikėjimą. Jie įsitikinę, kad, jei gimei hinduistų šeimoje, turi toks ir būti, daryti tai, ką tau liepia tavo kasta, tavo tėvai, tavo religija... Svarbiausia – laikytis savo pareigos. Į religijos pakeitimą jie žiūri kaip į didžiausią išdavystę ir pyksta, kai mes liudijame kitiems, siekdami juos atversti į krikščionybę. Tad kalbėti su jais reikia labai atsargiai, nes gali labai supykdyti ir sulaukti tikrai baisių pasekmių... Jie labai įtariai žiūri į krikščionis ir galvoja, kad krikščionių misijos nori užvaldyti Indiją.
O su vyru ar šnekatės apie tikėjimą?
Kai gyvenome Anglijoje, mano vyras buvo atėjęs į krikščionių bažnyčią – jam patiko. Jis patyrė išgydymą: jam labai skaudėjo kelio sąnarį. Anot gydytojų, tai buvo artritas. Bažnyčioje už jį meldėsi, ir skausmas dingo. Mus sutikę žmonės buvo labai malonūs – jei būtume toliau gyvenę Anglijoje, galbūt Praveenas būtų atradęs Dievą, bet... mes persikraustėme į Indiją. O į Indijos krikščionis jis žiūri labai įtariai. Anot vyro, Anglijoje krikščionys globojo mus kaip višta viščiukus, norėjo padėti, o Indijoje jie eina tarsi su kardu ir kalaviju. Bet taip viskas yra Indijoje: ir hinduizmas ten eina su kardu ir kalaviju, ir islamas... Visur yra griežtumo, prievartos. Kita kultūra, kita istorija...
Į Indijos krikščionis vyras žiūri labai įtariai: „Kodėl jie mums tokie geri, mandagūs? Turbūt jie ko nors nori...“ Aš aiškinu, kad tai tiesiog krikščionys, kad visi tokie turėtume būti... Ir jeigu aš tokia nesu, tai nelabai gerai...
Žinoma, jis, būdamas indas, greičiau supranta visas tautiečių žodžių ir elgesio potekstes, kurių aš nesuprantu... Kaip aš Europoje suprantu kai kuriuos mandagumo niuansus ar pan. Pavyzdžiui, jei europietis pakvietė tave į svečius, bet nepasakė, kada tiksliai ateiti, galbūt tai buvo tiesiog mandagumo ženklas, o jei Indijoje ką nors pakvietei į svečius, tai jie bet kada pas tave ateis. Aš kol kas dar neperprantu tų subtilių signalų, poteksčių, tad kartais mane tai tikrai nustebina...
Kaip tu matai savo ateitį?
Aš nieko per daug neplanuoju ir nesvajoju... Norėčiau, kad darželis sėkmingai veiktų, norėčiau daugiau dalyvauti bažnyčios veikloje. Jei bus galimybių grįžti į Europą, tikrai grįšime, nors bus sunku iš naujo čia prisitaikyti. Nebuvau Lietuvoje 4 metus, ir čia atrodo viskas labai pasikeitę. Draugai, giminės keičiasi, bręsta, serga, sensta. Miestas statosi, auga, gražėja, Lietuva labai europietiškėja. Gera tai matyti. Bet atvykstant iš Indijos, kur veikia visai kita sistema, darosi vis sunkiau. Turi mokytis naujų taisyklių, išsiaiškinti, kaip viskas veikia, ir paklusti...
Džiaugiuosi, kad vis dar yra bažnyčia – aš čia užaugau, tad man labai gera čia grįžti. Prisimenu dar kai kurias giesmes... Čia yra ir mano tėvų namai, kuriuose augau. Nors dabar mano namai jau Indijoje – ten mano vyras, dukrytė, ten darželis lyg antras vaikas, dėl kurio labai jaudinuosi.
Dėkoju už įdomų pokalbį. Linkiu tau ramybės, Dievo vedimo, Jo artumo – pamatyti, suvokti, kur ir kam esi pašaukta.
Aš tikrai esu atvira ir laukiu iš Dievo. Esu tikra, kad Dievas ves. Mokausi kantrybės ir neužsispirti. Tikrai labai reikia ramybės – turbūt man reikia užaugti ir daugiau pasitikėti Dievu, kad manęs netrikdytų kylantys ginčai, kad neatneštų nerimo netikėti iššūkiai. Manau, tam reikalinga bažnyčia.
Kai vaikui sukanka vieni metai, pasiturintys, viduriniosios klasės gyventojai, rengia didelę giminės šventę – ateina 500 ar net 1000 žmonių, visas dėmesys skiriamas vaikui. Taip žmonės tiesiog palaimina vaiką, pavalgo ir išeina... Kai mūsų dukrytei suėjo vieni metai, atvyko tikrai daug giminių, bet aš buvau pakvietusi ir mano naujai atrastos bažnyčios pastorių su žmona, tad atėjo ir keli indai iš bažnyčios. Man buvo taip gera – lyg jie būtų patys artimiausi giminės... Jie indai, bet krikščionys, todėl tai man buvo labai sava – mus jungia Kristus. Ar tavo tikėjimas auga, manau, labai susiję su bažnyčia, su bendruomene... Jei dalyvauji jos gyvenime, tave tiesiog traukia, tau padeda. Per tuos žmones tu matai Dievą ir artėji prie Jo.
Tad linkiu tau leisti šaknis, atrasti tikinčiųjų bendruomenę, per kurią Viešpats tave sustiprins.
Kalbino Sonata Aleksandravičienė
Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, Nr.7 (449)