Kiekvienos tautos ir žmogaus gyvenime būna ypatingi laikai. Juos Šventasis Raštas vadina aplankymo metu. Ir mūsų tautos istorijoje jų buvo ne vienas. Apie daugumą iš jų gali papasakoti tik istorikai – tie mūsų praeities epizodai jau nugrimzdo užmarštin. Tačiau dar nepamirštas nepriklausomybės atkūrimo laikas, kai didžioji tautos dalis išgyveno didingą pakylėjimą ir atrodė, jog štai tokie mes būsime visada – drąsūs ir vieningi. Bet kuriuo momentu, iškilus kokiai nors grėsmei, vėl galėsime susikibti už rankų ir beginkliai pasipriešinti tankams.
Buvome panašūs į Dievo tautą, išeinančią iš Egipto vergovės. Naujai kartojosi įspūdinga Senojo Testamento istorija. Anuomet beginklė pavergtų žmonių tauta buvo išvaduota iš galingiausios to laiko imperijos gniaužtų.
Jie ėjo į laisvę ir džiaugėsi, kad jų nebeslėgs gniuždanti vergiško darbo našta, niekas nebesikėsins į jų vaikus, ir jie gyvens pažado žemėje, visokiariopos gerovės šalyje. Tik buvo viena sąlyga: jie turėjo artimai pažinti savo Vedlį – protėvių Dievą. Pirmomis dienomis izraelitai džiaugėsi suteikta laisve, tačiau tik du žmonės iš visos tautos suprato, kad Tas, kuris juos išvedė, yra ištikimas ir išpildys savo pažadą iki galo. Iš visos savo kartos tie du ir įėjo į pažado šalį. Jie suvokė, kad laisvę dovanojantis Dievas yra brangesnis už pertekliaus namus.
Panašiai ir į mus padvelkė ta pati laisvės Dvasia. Jos apgaubtiems norėjosi elgtis ne vergiškai, bet mylint tarnauti vieni kitiems. Tačiau jau dabar daugelis iš mūsų apgailestaudami sakome, kad regima trumpalaikė gerovė mums tapo pagrindinė siekiamybė. Laisvės Dvasia buvo tik priemonė gausai pasiekti, tik teisė savo nedidelėje valstybėlėje patiems, be pavergėjų priespaudos, užlipti vieni kitiems ant galvų.
Nesupratome, jog pagrindinė mūsų laisvės kaina buvo sumokėta prieš du tūkstančius metų, Jeruzalėje, ant Golgotos kalno. Nesugebėjome pamatyti, kad politinę nepriklausomybę mums padovanojo Jėzus Kristus, kuris yra vienintelis tikros laisvės šaltinis.
Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. Bet vergas nepasilieka namuose amžinai, o Sūnus pasilieka amžinai. Jei tad Sūnus jus išlaisvins, iš tiesų būsite laisvi“ (Evangelijos pagal Joną 8 skyriaus 34–36 eilutės).