<…> efektyviai mokyti gali tik pasikeitęs asmuo. Kuo daugiau keičiatės, tuo sparčiau skatinate keistis kitų gyvenimus. Jei norite tapti pasikeitimus sąlygojančiu veiksniu, patys privalote keistis. (Pedagogas Howardas G. Hendriksas)
Prasidėjus naujiems mokslo metams kiekvienas galime savęs paklausti: Ką turėčiau pasakyti sau, o ne tik savo vaikams, ar mokytojams, mokykloms ar valstybei… rugsėjo 1-osios proga? Mokymasis yra visą gyvenimą trunkantis procesas, todėl visi esame to nuolatinio vyksmo dalis. Kaip pastebi įtakingas šiuolaikinis krikščionių pedagogas H. G. Hendriksas, kito asmens mokymas visada susijęs su mokančiojo pasikeitimais. Dauguma suaugusių žmonių viena ar kita prasme yra kitų mokytojai: tėvai moko savo vaikus, mokytojai – mokinius, vadovai ir meistrai – kolegas, pastoriai ir kunigai – tikinčiuosius, draugai – savo draugus… Bet kalbėdami kitiems apie pokyčius, nuolat turėtume mąstyti apie pasikeitimus savo gyvenime.
Pakalbėkime apie kelis pokyčių aspektus.
Pirma, gyvenimas ir mokymasis skatina nuolatinius pasikeitimus. Įvertinkime šį teiginį vadovaudamiesi krikščioniškuoju požiūriu. Krikščionybė prasideda nuo didžiausio pasikeitimo žmogaus gyvenime, kai mums atgimus senoji prigimtis pakeičiama į naują prigimtį. Panašiai ir vėliau krikščionybė tiek gyvybinga mumyse, kiek mes nuolat keičiamės. Krikščioniško gyvenimo esmė — tai nuolatinis keitimasis, prasidėjęs nuo įtikėjimo ir besitęsiantis iki paskutinio atodūsio žemėje. Mat vidinis žmogus, anot apaštalo Pauliaus, diena iš dienos atsinaujina pagal Kristaus pavyzdį, kaip, beje, keičiasi ir išorinis žmogus kas dieną nykdamas. Juk net fizinis pasaulis įrodo keitimosi dėsnį, kuris atskleidžia, kad niekas nestovi vietoje… nyksta arba atsinaujina. Naujojo Testamento laiškuose randame aibę paraginimų, kurie skatina nuolatos pastebėti kažką netinkamo savyje (elgesyje, gyvenimo būde, charakteryje, tarnavime) ir atnaujinti pagal Kristaus prigimtį. Jūs irgi kadaise taip elgėtės, gyvendami tarp jų. Bet dabar jūs visa tai nusivilkite: rūstybę, nirtulį, nelabumą, pyktį, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų… ( Kol 3, 7–13).
Dažnai patys ryškiausi yra pirmieji mūsų gyvenimo bei elgesio pasikeitimai, įvykę, kai tapome krikščionimis, ir tikėjimo dovana apsigyveno mūsų širdyje. Svarbu suprasti, kad ilgainiui jie tampa mums ne mažiau svarbūs – gal net daugiau, – nes tampame kitų mokytojais. Svarbu laiku pastebėti, jeigu perdėtai pasitenkiname pažinimu, nebenorime keistis ir toliau tobulėti. Neretai tokios nuostatos yra „subtilios“ krikščionių blogybės, kurias lengva paslėpti po patyrimo kauke.
Visai neseniai viena sesuo papasakojo apie savo pokalbį su netikinčiu savo vyru. Žmona paklausė: „Kaip manai, brangusis, ar aš keičiuosi?“ Vyras gerai pagalvojęs, atsakė: „Tikėjimo pradžioje tu tikrai labiau keiteisi, dabar net atrodo, kad grįžti į tai, iš ko ištrūkai.“ Tokia buvo netikėta vyro, kuris iš arti mato savo žmonos gyvenimą, pastaba. Džiugu, jog moteris nuoširdžiai susimąstė, kas vyksta ne taip jos gyvenime, pasirinkimuose. Kodėl ji nustojo augti ir keistis?.. Gal atsirado pasitenkinimas esama padėtimi, o tada išryškėjo ir kažkoks smukimas… degradavimas?
Antra, pastebėjau, kad keitimasis yra tikrai nemenkas iššūkis, tiek amžiumi, tiek dvasiškai vyresniam žmogui, tiek ir tarnaujančiam. Amžius, patirtis ir pažinimas yra tie veiksniai, kuriuos galime klaidingai suprasti, kaip pabaigtą darbą savyje, ir stabdyti tolimesnę raidą. Vos tik pasijuntame saugūs bei patenkinti dėl savo dvasinio ar fizinio amžiaus sukauptu pažinimu, įgyta visokia patirtimi, pajuntame ir vidinį norą daugiau nieko nekeisti. Tada atviraudami sakome vaikams raginimo žodžius: „Nebūk toks, kaip aš, mokykis… nors man mokslai nerūpi“… Tai reiškia tu keiskis, veržkis, siek, aš jau nebesikeisiu… Žinoma, gera ir teisinga yra skatinti vaikus nueiti toliau, pasiekti daugiau nei mes esame pasiekę. Tačiau Jėzus mus kviečia nuolat atsinaujinti protu semiantis iš Dvasios gelmių.
Deja, kai nebematome, kur patys galime keistis, kito mokymas tampa bergždžiu darbu, jis negali skatinti pasikeitimų.
Žinau, kad būdama pastore, nuolatos turiu užduoti sau klausimus: „Ką turėčiau pakeisti: kokį požiūrį, nusistatymą, santykį, kryptį?.. Kas neveikia mano gyvenime? Ko turėčiau išmokti šiuo metu arba šioje situacijoje?“. Tik po to panašius klausimus galima nukreipti į bažnyčią: „Ką reikėtų keisti bažnyčios gyvenime?“, „Kas neveikia bažnyčios gyvenime?“ Tokiu būdu man tampa pačiai aktualu, ką darome bendruomenėje.
Tad rugsėjo 1-osios proga paklauskime savęs, ko šias metais turėčiau išmokti ir kur pasikeisti, kad pokyčiai galėtų vykti aplink mus? Kokioje mano gyvenimo srityje ryškėja stagnacija? Fizinėje, intelekto, emocinėje, dvasinėje ar socialinėje plotmėje kažko tikrai turėčiau išmokti, kažką keisti?…
Šaunių naujų Mokslo metų, pažymėtų įvairiais pokyčiais ir atradimais!