Susitikusios draugės šneka. Jos juokiasi, pasakojasi istorijas. Klausosi. Atvirauja. Artima draugystė yra vieta, kur jaučiamės saugios dalintis paslaptimis. Pažeidžiamumo tyrėja Brenė Brown šią vietą vadina „saugykla“ ir čia galioja viena neišsakyta taisyklė.
Ką pasakoji man, laikysiu paslaptyje, ką pasakoju tau, tu laikysi paslaptyje.
Tačiau tai tik vienos durys į saugyklą. Brenės tyrimai rodo, kad kitoje saugyklos pusėje yra kitos, dažnai nepaisomos durys.
„Šioje vietoje mes prarandame pasitikėjimą žmonėmis. Jei gera draugė prieina ir pasako: „O dieve, ar girdėjai apie Karoliną? Jie bjauriai skiriasi. Esu tikra, kad vyras ją apgaudinėja.“ Tu man ką tik papasakojai paslaptį, kurios pasakoti neturėjai teisės. Ir… tai pakirto mano pasitikėjimą tavimi.“
Taip yra dėl to, kad pasitikėjimas turi apimti daugiau nei vien dvi drauges ir jų paslaptis.
„Pasitikėjimui neužtenka, kad „saugosi mano paslaptis“ – turiu matyti, kad apskritai moki saugoti paslaptis,“ – sako Brené.
Ši draugystės dėlionės detalė dažnai nepaisoma, nes daug žmonių naudoja apkalbas, kad pasijustų artimi. Todėl riba tarp atvirumo ir apkalbų dažnai sąmoningai peržengiama siekiant pagilinti draugystę. Realybėje šios rūšies draugystė yra paviršutiniška.
„Dažnai pasakojame dalykus, kurių pasakoti neturime teisės kaip būdą pagilinti santykiui su drauge, – sako Brené. – Mūsų artumas grįstas apkalbomis. Žinote kaip jį vadinu? Bendro priešo artumu.“
Tokio tipo draugystėje tiesai ir pasitikėjimui nėra vietos.
„Mūsų draugystė netikra. Artumas, kurį jaučiame, apsiriboja tuo, kad nekenčiame tų pačių žmonių. Tai klastotė. Tai netikras pasitikėjimas“, – sako Brenė Brown.
Visą Brené Brown panešimą apie pasitikėjimo anatomiją žiūrėkite čia (24 min., anglų kalba)