Žodis „myliu“ man buvo žinomas nuo mažens. Nors vaikystėje gal ir nesuprasdavau, kodėl tėvai man sako, kad myli. Man tai buvo natūralus žodis – jį išgirsti prieš mokyklą ar miegą būdavo savaime suprantama, tai buvo tarsi „dalis“ dienos. Tad logiška, jog jį išgirdęs atsakydavau tuo pačiu – myliu. Paaugus retai kas jį išgirsdavo iš mano lūpų – na, nebent per gimtadienius ar šventes.
Buvo laikas, kai neprisiverčiau skaityti Biblijos. Tuomet nutariau ieškoti „lengvesnio maisto“ sielai ir paėmiau į rankas Bruno Ferrero knygą „365 trumpi pasakojimai sielai“. Pasirodė gana lengva kiekvieną dieną perskaityti po pasakojimą, o ir įdomiai skaitėsi, tad kartais perskaitydavau net po 3 istorijas į priekį.
Vieną dieną perskaičiau pasakojimą, kuris pakeitė mano požiūrį į žodį „myliu“. Supratau, jog mes nežinome, kiek laiko mums artimi žmonės bus šalia. Be to, išgirsti žodį „myliu“ yra malonu, o ir pasakyti jį juk nėra kančia. Šventajame Rašte juk sakoma: Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus meilę vienas kitam, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą (Rom 13, 8).
Nuo to laiko stengiuos kuo dažniau artimiems ir brangiems žmonėms pasakyti, kad juos myliu, – juk tai nieko nekainuoja! Kas vakarą prieš miegą ir ryte išvažiuodamas į mokyklą tėčiui ir mamai pasakau, kad juos myliu. Na, o Tėčio dienos proga sakau: „Tėti, aš Tave labai myliu!“
Dominykas (19 m.)
Bruno Ferrero
PASAKYKITE TAI ANKSČIAU!
Jis buvo tvirtas vyras, kalbėjo žemu balsu ir kartais elgėsi šiurkštokai. Ji buvo švelni ir trapi moteris. Juodu susituokė. Jis uždirbdavo pinigus, o ji prižiūrėjo namus ir rūpinosi vaikais. Vaikai užaugo, sukūrė savo šeimas ir paliko tėvų namus. Taip, kaip dažniausiai ir būna...
Kai vaikai pasitraukė iš tėvų namų, moteris liovėsi šypsotis, sublogo ir išblyško. Prarado apetitą ir galiausiai visai nebepakildavo iš lovos.
Susirūpinęs vyras nugabeno ją į ligoninę.
Moterį apžiūrėjo specialistai, tačiau niekas negalėjo nustatyti ligos. Kraipė galvas ir klausinėjo vieni kitų: „Na ir?..“
Atėjo dar vienas gydytojas. Pasivedė vyrą į šalį tarė:
– Man regis... jūsų žmona... paprasčiausiai prarado norą gyventi.
Nieko nesakęs vyriškis priėjo prie žmonos lovos ir paėmė ją už rankos. Jos rankelė sugrubusiame vyro delne atrodė tokia gležnutė. Paskui savo žemu balsu ryžtingai tarė:
– Tu nemirsi!
– Kodėl? – paklausė atsidususi žmona.
– Nes man tavęs reikia!
– Tai kodėl nesakei to anksčiau?
Nuo tos akimirkos moteris pradėjo sparčiai taisytis. Ir šiandien ji sveikut sveikutėlė. O gydytojai vis dar suka galvas, kokia liga ji sirgo ir kokie vaistai ją taip greit išgydė!
Niekada nelauk rytdienos, kad kam nors pasakytum, jog myli.
Pasakyk tuojau pat. Negalvok: „Bet mano motina, mano sūnus, mano dukra, mano žmona... ir taip tą žino.“ Gal ir žino. Tačiau ar pats pavargtum klausydamas meilės prisipažinimo?
Nežiūrėk, kiek dabar valandų, tiesiog paimk telefono ragelį: „Čia aš, norėjau pasakyti, kad myliu tave.“ Paimk mylimą žmogų už rankos ir tark: „Man reikia tavęs! Myliu tave, myliu tave, myliu tave...“
Meilė – tai gyvenimas. Esti gyvųjų pasaulis, esti mirusiųjų pasaulis. Skirtumas tarp jų yra meilė!