Garbinti ar negarbinti? Atsakymas į šį klausimą gali pasirodyti tiesmukas, tačiau pasirinkimo nėra – kiekvienas ką nors garbina. Taip yra, nes žmogus ieško saugumo, laimės ir prasmės, o tai, kas šiuos dalykus žada, dažnai tampa mūsų pasitikėjimo ir garbinimo objektu. Kartais širdį apžavi viliojantys, tačiau visiško pasitikėjimo ir atsidavimo neverti dalykai – turtas, valdžia, malonumai, talentai, santykiai, išsilavinimas ir pan. Nors šie dalykai lyg ir nėra blogi, tuštumos kamuojamoje širdyje jie neretai tampa netikros laimės pranašais ir stabais. Pasak rašytojo K. S. Luiso, kiekvieno žmogaus širdyje yra „Dievo formos skylė“, liudijanti gyvo santykio su Dievu trūkumą, nuolatinio atsinaujinimo Jame ir garbinimo poreikį. Šią „skylę“ gali užtaisyti tik Tas, kuriam ji ir priklauso, – Kūrėjas. Kaip artintis prie Jo, kad suprastume? Kaip garbinti, kad įsitikintume, išvystume Jo grožį ir šlovę? Pakalbėkime dar kartą apie garbinimą.
Garbinimo instrukcijos
Kuo sudėtingesnis įrenginys ar technologija, tuo atidžiau reikia skaityti instrukcijas. Tobulo Dievo ir nuodėmingo žmogaus santykiai gana komplikuoti. Taip yra ne todėl, kad Dievas norėtų mus suklaidinti ilgomis sutarties sąlygomis, bet dėl žmogaus silpnumo ir noro viską daryti atvirkščiai. Šių santykių iniciatorius ir autorius yra pats Dievas: Jis pirmas užkalbina, suteikia pažadus, veikia ir kviečia bendrauti. Apsireiškęs ant Sinajaus kalno ir paskelbęs Dešimt įsakymų (žr. Iš 19–20 sk.), Viešpats perduoda savo tautai vadinamąją sandoros knygą (žr. Iš 24, 7), kurioje perteiktos garbinimo, šventumo ir kasdienio gyvenimo nuostatos. Šioje Išėjimo knygos dalyje (Iš 20, 22–23, 33) randame „garbinimo instrukcijas“ (Iš 20, 22–26), kurios tiesiogine kalba ir provaizdžiais atskleidžia svarbius Dievo garbinimo aspektus maloningo Jo išgelbėjimo šviesoje.
„Garbinimo instrukcijos“ (Iš 20, 22–26) prasideda priminimu, kad Dievas kalba šioje žemėje: Jūs patys girdėjote, kad Aš iš dangaus kalbėjau su jumis (Iš 20, 22). Todėl paskelbti ir Šventajame Rašte užrašyti žodžiai (žr. Iš 31, 18) yra Dievo žodžiai. Jų reikia atidžiai klausyti, apmąstyti, nes Viešpats turi būti garbinamas ne taip kaip žmogus, bet kaip pats Dievas nustatė. Labai svarbu suvokti, jog Dievas yra begalinis savo esybe ir tobulumu, ir nors yra pažinus, tačiau iki galo nesuvokiamas, nes Jo didybė neištiriama (Ps 145, 3). Jo negalima apriboti kokiu nors fiziniu (išoriniu pavidalu) ar idėjiniu (proto) kūriniu: Nedarykite šalia manęs sau sidabrinių ar auksinių dievų (Iš 20, 23).
Biblijos Dievui niekas neprilygsta! Vis dėlto Jo žmonės yra kviečiami aukoti deginamąsias ir padėkos aukas ant neapdirbtų akmenų aukuro (Iš 20, 24–25). Kitaip tariant, Dievas ieško ne gražios religinės formos, bet meilės iš tyros širdies ir nuoširdaus tikėjimo (žr. 1 Tim 1, 5). Dievas myli Izraelį ir tikisi, kad tauta atsakys tuo pačiu. Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis (Įst 6, 5). Tačiau kaip mylėti Šventąjį, jei artinantis prie Jo atsiveria mūsų nuogumo gėda? Kas uždengs ir pašalins šį trūkumą?
Neištiriama didybė
Žmogaus protas yra nuostabi Dievo dovana, įgalinanti tyrinėti šį pasaulį. Protaudami ir mąstydami mes naudojamės abstrakcijomis, kitaip tariant, gebame apibendrinti ir pavadinti reiškinius. Pradžios knygoje skaitome: Kaip Adomas pavadino kiekvieną gyvą padarą, toks ir yra jo vardas (Pr 2, 19). Gebėjimas mąstyti, apibendrinti, klasifikuoti, pastebėti dėsnius („duoti vardus“) yra vienas svarbiausių mokslinių tyrinėjimų ir pažangos bruožų. Gerai, kai kas paaiškina, parodo esmines stebimo dalyko savybes, struktūrą ir veikimo principus. Pavyzdžiui, nors mums neįmanoma suvokti Visatos dydžio žinomais ilgio matais, mokslinėje literatūroje ji apibūdinama kaip elipsės, kiaušinio formos dalykas. Taip paaiškinus, Visata „sumažėja“, o nesuvokiamas reiškinys tampa „suvokiamas“. Gal ir Dievą galima protu „suvokti“, moksliškai ir logiškai paaiškinti? Vis dėlto svarbu laiku sustoti ir nepervertinti proto galimybių, nes Dievas – ne kūrinys, o Kūrėjas. Jis pranoksta ne tik Visatą, bet ir žmogui, tobuliausiam Jo kūriniui, suteiktas suvokimo galimybes.
Dievas davė mums protą, kad galėtume pažinti ir tyrinėti Jo sukurtą pasaulį. Tačiau siekdami pažinti Viešpatį, esame priklausomi nuo to, ką Jis pats apie save apreiškia: Kūrėjas pažįstamas per Jo žodį, arba apreiškimą. Pripažindami savo priklausomybę nuo Dievo ir neištiriamą Jo didybę, proto neatsisakome, bet tikėjimu pasiduodame Jo išminčiai. Tikėjimas daro žmogų ne vien protaujančiu, bet ir išmintingu kūriniu, nes pavesdami savo mąstymą tiesai, nukreipiame jį teisinga linkme – garbinti Dievą.
Su kuo tad palyginsite Dievą? Į ką panašų darysite Jo atvaizdą? – klausia pranašas Izaijas (Iz 40, 18). Nėra lengva išlaikyti Dievo pažinimui atvirą ir tikinčią širdį, nes dėl savo silpnumo esame gundomi Dievą tapatinti su kokiu nors įvaizdžiu. Tarkim, gurkštelėję sūraus jūros vandens sakome „paragavę jūros“, ir nors tai „yra jūra“, bet tik iš dalies ar tik vienu aspektu – jūros samprata vien pagal skonį burnoje yra gana ribotas dalykas. Jūros pažinimas prasiplės, jei leisimės į kelionę laivu, patirsime jos ramybę ir šėlsmą, nusileisime į jos gelmes povandeniniu laivu ar klausysime seno jūrininko pasakojimų. Dievas visada yra daugiau, nei apie Jį žinau, jaučiu ir suprantu šiandien. Jis yra didis, neištiriamas, vertas susižavėjimo ir garbės.
Paprasti, bet ne nuogi
Ne mažesnį susižavėjimą Dievu, nors ir visai kitu aspektu, žadina kita garbinimo „instrukcija“ – nurodymas dėl aukuro, ant kurio izraelitai aukosią deginamąsias ir padėkos aukas, savo avis ir galvijus (žr. Iš 20, 24–25). Kuklus aukuras iš žemės arba netašytų akmenų liudija, kad garbinimo „kokybė“ nepriklauso nuo žmogaus pastangų įtikti ar religinių formų įmantrumo. Kaip samarietė klausė, ant kokio kalno reikia garbinti Dievą (Jn 4, 20), taip ir šiandien žmonės dažnai svarsto apie tariamai „teisingas“ garbinimo vietas, tarnavimo Dievui būdus, o ne apie tikro garbinimo esmę – dvasią ir tiesą savo širdyje. Garbinimo ir dvasingumo formos gali būti įvairios, tačiau reikia saugotis, kad niekas neužimtų Dievo vietos ir neatitrauktų nuo paprastumo Kristuje (žr. 2 Kor 11, 3), nes tikra auka Dievui yra sudužusi dvasia; sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi (Ps 51, 17).
Jonas Krikštytojas įspėjo savo tautiečius, klaidingai pasitikinčius „abraomiška“ kilme, t. y. žydiška tapatybe (žr. Mt 3, 9): nors ir tiesa, kad išganymas iš žydų (žr. Jn 4, 22), ne „kūnas“ (tauta, tradicija, kultūra ir net tarnystė Dievui) yra gyvenimo šaltinis, bet Viešpats. Jei tautos širdyje nebelieka vietos nuoširdžiam pasitikėjimui Dievu, Jis pasišauks sau vaikų iš akmenų arba „iš nieko“. Jei Izraelio vaikai nešauks iš džiaugsmo, matydami Dievo Sūnų, šauks akmenys (Lk 19, 40) arba tie, kurie Jo neieškojo ir neklausinėjo – pagonys (žr. Rom 10, 20). Kadangi Dievas veikia ne dėl nuopelnų, o savo valia ir tik iš savo malonės (žr. Ef 1, 5–9), mūsų darbai nepelno Jo palankumo, o tik atspindi dėkingumą ir meilę Gelbėtojui. Viešpats žiūri į širdį (žr. 1 Sam 16, 7; Įst 30, 6) – tikrąją Jo vardo garbinimo vietą. Kokia širdis, toks ir garbinimas – Dievą garbinančių lūpų vaisius, tikėjimo darbai ir gyvenimas (žr. Hbr 13, 15–16).
Šios garbinimo nuostatos baigiamos nuostabą (o gal nerimą) keliančiu reikalavimu: […] nelipk laiptais prie mano aukuro, kad nebūtų atidengtas tavo nuogumas (Iš 20, 26). Žinoma, tikroji garbinimo problema yra ne laiptai, kuriais vis tiek bus naudojamasi vėliau (žr. Kun 9, 22; Ez 43, 17), bet nuogumo gėda. Pirmieji žmonės buvo nuogi, tačiau iki savo neklusnumo nesigėdijo nei vienas kito, nei Kūrėjo (žr. Pr 2, 25). Vis dėlto po nuopuolio nuogumas tampa gėdingas: Adomas su Ieva slepiasi vienas nuo kito po figmedžio lapais ir nuo Dievo tarp sodo medžių (Pr 3, 7–8). Kūrėjas ieško Adomo, bet šis slepiasi – žmoniją sukausto nuodėmės, baimės ir gėdos grandinės. Todėl užuomina apie garbintojo nuogumą aptariamoje Išėjimo knygos ištraukoje (Iš 20, 22–26) yra skaudi tiesa apie svarbiausią žmogaus problemą – nuodėmę. Jos realumą ir atskirtį nuo Dievo liudija žmogų persekiojantis baimės, kaltės ir gėdos jausmas.
Kodėl Dievas, nors viską žino, vis dėlto tarsi „nenori“ matyti gėdingos savo garbintojo prigimties? Šis ir kiti Biblijos pasakojimai apie dengiamą gėdą (Adomas ir Ieva – Pr 3, 21; Nojus – Pr 9, 23), ritualiniai nuostatai apie kunigų drabužius, net apatines kelnaites, kad pridengtų jų kūno nuogumą (Iš 28, 42–43), tėra provaizdžiai Esmės, apie kurią Senasis Testamentas tik užsimena, bet aiškiai nepasako. Viskas paaiškėja, kai pasirodo pats Viešpats, tobulas Dievas ir tobulas žmogus – Jėzus Kristus. Jis kenčia už mūsų nuodėmes, miršta mūsų vietoje fizine ir dvasine mirtimi, o iki visiško nuogumo išrengtas ant kryžiaus išgyvena žmonijos gėdą. Po Prisikėlimo Jis dovanoja draugystę su pačiu savimi – tobulą ir skaistų teisumo drabužį ir amžinąjį gyvenimą.
Apaštalas Paulius primena su Jėzumi susivienijusiems krikščionims, kad įtikėjusieji yra „apsivilkę Kristumi“ (žr. Gal 3, 27), ir tai nėra vien gražus teorinis ar teologinis posakis. Šis „rūbas“ mums reikalingas ne tik sekmadieniais einant į bažnyčią ar bus reikalingas teismo dieną, bet yra būtinas kiekvieną dieną. Todėl „nedėkime“ jo į spintą, bet apsirenkime Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir netenkinkime kūno geidulių (žr. Rom 13, 14). Bet ar ne per didelė prabanga tokį „kostiumą“ dėvėti kiekvieną dieną? Apaštalas Paulius rašo, kad ne, priešingai – jis taip suaugęs meilėje su šiuo teisumo „drabužiu“, t. y. už jį paaukojusiu Viešpačiu, jog nesiskiria su juo nė valandėlei, o gyvena tikėjimu į Dievo Sūnų (žr. Gal 2, 20).
Viešpaties dovanotas teisumas yra tobulas ir nepriklauso nuo mūsų darbų, tačiau šio teisumo pasireiškimas kasdienybėje nėra be priekaišto ir reikalauja atgailos ir tikėjimo tobula Avinėlio auka (žr. Apr 7, 13–14). Todėl „pirkime“ be pinigų iš Kristaus išgryninto ugnyje aukso (išmėginto tikėjimo), kad pralobtume; baltus drabužius (tobulą teisumą), kad neliktų nuodėmės gėdos, ir tepalo pasitepti akims (išminties ir pažinimo Dvasios), kad praregėtume ir matytume aiškiau, kas mums Dievo dovanota (žr. Apr 3, 18). Nuoširdžiai garbinantys dangiškąjį Tėvą Jo Sūnaus teisume niekada nebus sugėdinti.