Dievas matė šviesą ir, kad tai buvo gerai, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos (Pradžios 1,4)
Šviesa yra gera, nes ji ištryško iš gerumo įsako: „Tebūnie šviesa“. Mes, kurie ja mėgaujamės, turėtume būti dėkingesni už ją, nei kad esame, ir matyti daugiau Dievo joje ir per ją. Fizinė šviesa, pasak Saliamono, yra maloni, tačiau Evangelijos šviesa nepalyginamai brangesnė, nes apreiškia tai, kas amžina, ir patarnauja mūsų nemirtingai prigimčiai. Kai Šventoji Dvasia suteikia mums dvasinę šviesą ir atveria akis, kad išvystume Dievo šlovę Jėzaus veide, pamatome tikrąsias nuodėmės spalvas ir tikrąją savo padėtį. Mes išvystame Švenčiausiąjį Dievą tokį, kokį Jis save apreiškia, gailestingumo planą tokį, kokį aiškina Jis, būsimą pasaulį tokį, kokį vaizduoja Jo Žodis. Dvasinėje šviesoje yra daug spindulių ir daug spalvų. Pažinimas, džiaugsmas, šventumas ar gyvenimas – viskas dieviškai puiku. Jeigu mūsų matoma šviesa tokia gera, tai kokia turėtų būti tikroji šviesa ir kokia šlovinga ta vieta, kur Jis apsireiškia! O, Viešpatie, kadangi šviesa yra tokia gera, duok jos daugiau; ir daugiau savęs – tikrosios šviesos!
Jei tik pasaulyje atsiranda kas nors gero, tai būtina atskirti. Šviesa ir tamsa neturi nieko bendro; Dievas jas atskyrė, nepainiokime jų. Šviesos sūnūs negali turėti nieko bendro su tamsos darbais, doktrinomis ar apgavystėmis. Dirbdami Viešpaties darbą, dienos vaikai privalo būti blaivūs, dori ir drąsūs. Mūsų bažnyčios turėtų bekompromisiškai atskirti šviesą nuo tamsos. Vertindami, veikdami, girdėdami, mokydami, bendraudami privalome įžvelgti, kas brangu, ir kas neturi jokios vertės, - taip tęsti didįjį atskyrimą, kurį Viešpats padarė pasaulyje pirmąją dieną.
O Viešpatie Jėzau, Tu būk mūsų šviesa visą šią dieną, nes Tavoji šviesa yra žmonių šviesa.
C. H. Spurgon