„Mūsų seksualumas ir Dievas yra neatskiriami“, – sako Robas Bellas, „New York Times“ bestselerių autorius ir trumpametražinių filmų serijos „Nooma“ dvasinėmis temomis teksto autorius bei pasakotojas. Šis fizinis pasaulis yra glaudžiai susijęs su pamatine dvasine realybe, todėl norėdami suprasti savo seksualumą, anksčiau ar vėliau turėsime pakalbėti apie Dievą. Šioje knygoje autorius ir tyrinėja tokius ryšius.
Knygos ištrauka
Pirmame Pradžios knygos skyriuje Dievas, sukūręs pirmuosius žmones, palaimina juos. Tai labai reikšminga. Dievo palaiminimas yra Dievo ramybė, suteikta žmonėms. Pasakojimo pradžioje matome pirmuosius žmones teisinguose santykiuose – sveikame, gyvybę teikiančiame ryšyje su savo Kūrėju. Visi kiti jų ryšiai išplaukia iš pagrindinio sąryšio – Dievo ir žmonių. Jie – vienovėje su Žeme ir vienas su kitu. Jie nuogi ir nejaučia dėl to gėdos.
Tuomet viskas pasikeičia.
Jie pasirenka kitą kelią.
Ir praranda tarpusavio ryšį.
Dievas vaikšto po sodą jų ieškodamas. Jis klausia: „Kur tu?“. Pirmieji žmonės iš figmedžio lapų pasidaro juosmens aprišalus ir išvaromi iš sodo (Pradžios knygos 1-3 skyriai).
Jie prarado ryšį vienas su kitu.
Prarado ryšį su Žeme.
Moteriai pasakoma, kad tarp jos ir vyro kils prieštaravimai.
Vyrui pasakoma, kad konfliktas kils tarp jo ir žemės.
Štai čia pasirodome jūs ir aš. Mes gimėme prieštaravimų kupiname pasaulyje. Viskas buvo sukurta kitaip, bet dabar mes nesame tame pirminiame kelyje ir jaučiame tai kiekviena savo esybės dalele.
Ar todėl ką tik gimę kūdikiai verkia?
Mes esame atskirti ir atsiskyrę vieni nuo kitų šimtais būdų ir tai žinome bei jaučiame kiekvieną dieną. Tai tarsi sąnarių skausmas, kuris nepraeina.
Taigi nuo ankstyvo amžiaus suvokiame, kad gimėme susiskaldžiusiame pasaulyje, ir trokštame vėl susijungti, susivienyti.
Mokslininkai mano, kad žodis „seksas“ yra susijęs su lotynišku žodžiu secare, kuris reiškia „nupjauti, amputuoti“ arba „atskirti nuo visumos“. Štai iš kur kilę žodžiai „sekta, sekcija“. Vadinasi, mūsų seksualumas turi du aspektus. Pirma, mūsų seksualumas yra supratimas, kaip giliai esame atskirti, nutolę vieni nuo kitų, praradę tarpusavio ryšį. Antra, mūsų seksualumas yra visi būdai, kuriais bandome atkurti prarastą ryšį. [1]
Prieš sukurdamas žmogų, Dievas sukūrė angelus ir gyvūnus. Dievas visa tai sukūrė iš chaoso. Žemė buvo padrika ir tuščia, o Dievas viską sutvarkė. Hebrajiška frazė apibūdinti tuščiai ir dykai yra tohu va vohu. Kai kurie ją verčia „laukinė ir bergždžia“. Kiekvienas Dievo kūrybos veiksmas yra žingsnis į priekį, nuo chaoso ir netvarkos link tvarkos ir harmonijos. Pirmas dalykas, ką Dievas liepia žmonėms, yra toliau tvarkyti ir rūpintis, kad chaoso ir netvarkos būtų vis mažiau.
Visata dar neužbaigta.
Dievas sukūrė šiuos žmones tam, kad jie tęstų pasaulio kūrimo darbą, keistų pasaulį iš chaoso, beformės tuštumos į tvarką, harmoniją ir gėrį. Mes, kaip žmonės, savo veiksmais dalyvaujame pasaulio kūrime. Tik kyla klausimas, kokį pasaulį mes kuriame? Mes iš jo kažką sukursime. Bet ką?
Savo veiksmais mes arba traukiame pasaulį iš tohu va vohu, arba prisidedame prie chaoso ir netvarkos.
Kūrimo istorijoje, kuria prasideda Biblija, žmonės sukuriami po gyvūnų. Iš kitų Šventojo Rašto pasakojimų sužinome, kad žmonės sukurti po angelų. Tvarka čia labai svarbi. Kūrimo metu judame iš tohu va vohu į vis didesnę harmoniją, tvarką ir grožį.
Angelai čia atsirado anksčiau už mus.
Gyvūnai čia atsirado anksčiau už mus.
Kai elgiamės kaip angelai arba kaip gyvūnai, elgiamės kaip būtybės, sukurtos prieš mus pačius. Vėl grįžtame į chaosą ir netvarką.
Mūsų veiksmai daro įtaką aplinkiniam pasauliui. Viskas, kas susiję su lytiniais santykiais, yra susiję su viskuo kitu. Nuo mūsų elgesio priklauso, kokį pasaulį kuriame. [2]
Biblijos pradžioje pasakojama, kaip Dievas sukūrė žmones ir suteikė jiems laisvę. Laisvę mylėti Jį arba ne. Ir šie žmonės nuolat pasirenka nemylėti Dievo. Pradžios knygos 6 skyriuje 6-oje eilutėje parašyta, kad Dievas „gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį“.
Senovės rašytojai manė, kad Dievas turi širdį.
Kuri jaučia.
Kuri atsiliepia.
Kurią gelia.
Kurią apima skausmas.
Dievas... sielojasi.
Ir kokia to skausmo priežastis?
Žmonės.
Žmonės, kuriuos sukūręs Dievas davė jiems laisvę. Laisvę mylėti ką tik jie nori. Ir laisvę nemylėti tų, kurių nenori. Dievas prisiėmė didžiulę atsakomybę ir riziką, sukurdamas bei mylėdamas žmones. Ir galiausiai Jam buvo sudaužyta širdis.
Daugybę kartų.
Dieviška širdgėla.
Kai kuriems tai tikriausiai bus visiškai naujas , netikėtas požiūris į Dievą. Žinome daugybę populiarių Dievo įvaizdžių: karys, kūrėjas, teisėjas, teologijos sistema, absoliučių teisių rinkinys, tėvas, žinyno apie žmogų autorius.
Bet mylimasis?
Mylimasis sudaužyta širdimi ir išliejantis tai... poezijos eilėmis?
Tuomet kyla klausimas, kas yra visatos pagrindas? Kas už viso to slepiasi?
Taisyklių sąrašas?
Įsitikinimų rinkinys, kurį priimate arba ne? Jeigu priimate, vadinasi, esate išrinktasis, o jei ne – atstumtasis?
Griežtas teisėjas ir kritikas, sudarinėjantis sąrašą ir nuolat jį tikrinantis?
Beasmenė energija, tokia kaip likimas, lemtis, atsitiktinumas ar jėga, prie kurios gali prisijungti, jei žinai kodą, metodą ar tam tikrą filosofiją?
Biblija mums pasakoja apie gyvą būtybę, mylinčią net ir tada, kai toji meilė lieka be atsako. Apie Dievą, atsisakantį panaikinti mūsų laisvę, gerbiantį mūsų teisę nuspręsti, ar atsilyginti Jam tokia pat meile. Apie Dievą, leidžiantį mums patiems žengti kitą žingsnį. [3]
Prieš keletą metų susitikau su neseniai susituokusia pora, ieškojusia dvasinio kelio. Jų santuoka pamažu iro, o prieš savaitę įsiplieskus ginčui vyras sudavė savo žmonai. Galite įsivaizduoti, kad susitikimas buvo įtemptas nuo pat pradžių. Greitai jis vėl pavirto ginču tarp jųdviejų, balsai darėsi vis skardesni, o žodžiai - skaudesni. Vienu metu vyras taip supyko, kad atsigręžė į mane ir sako: „Matote? Ji nenori man paklusti!“
Į tai jam atsakiau: „O tu?“
Deja, tai jo pykčio neatšaldė.
Jis norėjo, kad ji paklustų, nors pats nesirengė aukotis dėl žmonos. Tiesiog laukė, kada ji kaip šuo pradės klausyti jo nurodymų ir pildyti jo valią. Mačiau tai daugybėje santuokų. Vyras susidaro iškreiptą vaizdą, kad turi būti šeimos galva, vadinasi, moteris privalo daryti taip, kaip jis sako. Tada jis supyksta, kai viskas vyksta ne pagal jo planą. Kai kada vyras netgi cituoja šias laiško Efeziečiams eilutes, norėdamas parodyti, kodėl jiems niekas nepavyksta.
Tačiau šiame tekste kalbama visai apie ką kita. Jei vyras laukia, kol jam paklus žmona, vadinasi, jis nevykėlis kaip vadovas. Jis laiko save stipriu lyderiu, bet iš tiesų jis silpnas ir suklaidintas. Jei tikrai laikytų save šeimos galva, atsisakytų savo norų, troškimų ir planų. Mirtų savo poreikiui kontroliuoti ir darytų viską, kad jai patarnautų, kad ji turėtų viską, ko reikia. Mirtų sau, kad ji gyventų.
Jis atiduotų savo gyvenimą už ją, kaip Jėzus atidavė savo už bažnyčią. Štai ką reiškia paklusti vienas kitam dėl Kristaus baimės.
Kaip ji atsakytų, jei jai būtų akivaizdu, kad vyras pasiryžęs pirmiausia tenkinti jos poreikius?
Jeigu jis visuomet taip elgtųsi?
Jeigu ji be abejonės krislelio žinotų, jog jo meilė jai tokia stipri, kad jis nė nemirktelėjęs paaukotų už ją savo gyvybę
Kai kurie sako: „Na, taip, retkarčiais tai puiku, bet kaip tada, kai reikia priimti sunkius sprendimus? Kas būtų, jei nutiktų bėda, ir kažkam reikėtų perimti vairą į savo rankas ir priimti sudėtingą sprendimą?“ Man keletą kartų vyrai uždavė tokį klausimą, kai jiems pasakojau apie tai, kaip vyras turi numirti dėl savo žmonos. Įdomu, kokie emocionalūs vyrai tampa, mums pradėjus kalbėtis apie šias eilutes.
Pagalvokite apie savo artimiausius draugus, su kuriais jau nuėjote gabalą kelio. Ar dažnai tarpusavyje klausiate, kuris iš jūsų vadovauja? Ar iš viso kada nors kilo klausimas: „Kuriam iš mūsų priklauso galutinis sprendimas?“
Ne, apie tai net nepagalvojate. Laikui bėgant sukaupėte pasitikėjimo ir meilės atsargas, todėl valdžios ir galios klausimai tampa nesvarbūs. Kuo tvirtesnė santuoka, tuo rečiau iškyla tokie klausimai. Kai žmonės iš tikrųjų gyvena remdamiesi abipusiu paklusnumu, nebežinai, kas vadovauja.
Santuokoje pradedama kalbėti apie galią ir valdžią tik tada, kai jų santykiuose ima trūkti kažko labai svarbaus ir esminio. [4]
Neįmanoma kalbėti apie seksualumą, nepradėjus kalbėti apie tai, kaip esame sutverti. Tai neišvengiamai atves prie to, kuris mus sukūrė. Kažkada turėsime pakalbėti apie Dievą.
Seksualumas. Dievas. Jie yra artimai susiję. Jie negali būti atskirti. Ten, kur yra vienas, visada bus ir kitas. Ši knyga yra apie tai, kad seksualumas yra neatskiriamai persipynęs su dvasingumu. Kad suprastume vieną, privalome gilintis į kitą.
Apie tai ši knyga. [5]
[1] 32-34 psl. Rob Bell „Intymumo Dievas“, TAPATI knyga, 2016
[2] 54-55 psl.
[3] 80-81 psl.
[4] 97-99 psl.
[5] 12 psl.
Knygą galima įsigyti Krikščioniškajame elektroniniame knygyne