Jei nori būti nesustabdomas, tikėk ir siek savo tikslo. Tikėk savimi, savo gabumais, savo tikslu ir, svarbiausia, begaline Dievo meile bei dieviškuoju Jo planu tavo gyvenimui.
Milijonai žmonių visame pasaulyje pažįsta besišypsantį Niko Vujičičiaus veidą ir yra girdėję apie jo įkvepiančias kalbas. Nikas gimė be rankų ir be kojų, bet nepasidavė; fiziniai trūkumai netrukdo jam patirti nuostabių nuotykių, puoselėti prasmingos, pasitenkinimą teikiančios karjeros ir kurti meilės kupinų santykių.
Nikas įveikė išbandymus ir sunkumus tikėdamas, kad jis buvo sukurtas unikaliam, konkrečiam tikslui, o jo gyvenimas turi vertę ir yra dovana žmonijai, be to, nors Niko gyvenime netrūksta iššūkių, Dievas niekada jo neapleidžia ir visada veda teisingu keliu. Nikas savo sėkmę aiškina galia, kurią įgyjame pavertę savo tikėjimą veiksmais.
Kaip tai nutinka?
Dalydamasis jaudinančiomis savo paties ir kitų išgyventomis istorijomis, Nikas aiškina, kad kiekvienas gali susikurti „absurdiškai gerą“ gyvenimą ir tapti nesustabdomas.
Kas jums trukdo? Ar esate pasiruošę tapti nesustabdomi?
Knygos ištrauka
Pasirodymas rytinėje laidoje su Felipe ir Karolina man buvo toks nuostabus įvykis, kad grįžęs į viešbutį džiūgavau dar visą popietę. Buvau įsiaudrinęs, todėl įsijungiau muziką ir ėmiau naršyti internete. Suskambo viešbučio telefonas. Tai buvo laidos vertėja. Ji papasakojo, kad įvyko nelaimingas atsitikimas ir turėčiau kuo skubiau įsijungti televizijos žinias. Ėjo skubus reportažas: rodė Felipės nuotrauką ir lėktuvo katastrofos vietą. Šiek tiek moku ispanų kalbą, todėl supratau, kad nuošalioje saloje sudužo lėktuvas ir, mano siaubui, tarp dvidešimt vieno juo skridusio keleivio buvo Felipė kartu su dar keliais TVN kanalo darbuotojais.
Buvo pasiųstos paieškos ir gelbėjimo pajėgos. Katastrofa įvyko toli, Chuano Fernandeso salyne, šimtų mylių atstumu nuo Čilės krantų, tad reportažai buvo padriki. Vis dar nebuvo žinių, ar yra išgyvenusiųjų. Felipė kartu su penkiais TVN darbuotojais skrido į vieną iš salų parengti dalį reportažo apie atstatymo darbus pagrindiniame salos mieste, kurį nuniokojo 2010 metų vasarį įvykęs žemės drebėjimas ir cunamis. Korespondentai pranešė, kad Čilės oro pajėgų lėktuvas, kuriuo jis skrido, prieš suduždamas du kartus bandė leistis blogomis oro sąlygomis. Vandenyne netoli salos lėktuvų kilimo ir tūpimo tako buvo aptikta bagažo ir nuolaužų.
Žiūrėdamas transliaciją apie lėktuvo katastrofą ir gelbėtojų pastangas, pasijutau blogai. Nors su Felipe bendravom vos kelias valandas, aiškiai mačiau, kad jį paveikė mūsų pokalbis apie tikėjimą. Atrodė, kad jį nuoširdžiai sujaudino pasakojimas apie mano godumą per trumpą laiką šioje Žemėje ir amžino gyvenimo Danguje su Dievu troškimą. Jo klausimai, įdėmus žvilgsnis bei emocinis atsakas man kuždėjo, kad šis vyriškis ieškojo kelio į dvasingesnį gyvenimą. Tuo metu galėjau mąstyti tik apie Felipę, kitus lėktuvo keleivius ir jų šeimų narių bei mylimų žmonių kančią. Be atvangos meldžiausi už juos. Buvo sunku sutelkti dėmesį į kitą veiklą, tačiau jau prieš keletą mėnesių ateinančiam vakarui buvo suplanuota mano kalba penkiatūkstantinei auditorijai, todėl privalėjau jai pasiruošti, nepaisydamas įvykusios tragedijos.
Mano pasirodymą toje laidoje žiniasklaida pavadino Felipės „paskutiniu pokalbiu“, ir visos televizijos jį transliavo tarp niūrių reportažų apie paieškos ir gelbėjimo tarnybos darbus. Laikas slinko lėtai, nebuvo jokios užuominos apie gyvuosius. Iš pradžių gelbėtojai rado tik nuolaužų, vėliau sužinojome apie rastus dar neatpažintų žuvusiųjų kūnus.
Vėliau tą pačią popietę su manimi susisiekė vienas TVN vadovų ir pasiteiravo, ar galėčiau vėl atvykti į televiziją ir vesti tiesiogiai transliuojamą maldą už žuvusiuosius katastrofoje bei jų šeimas, draugus, bendradarbius. Sutikau, tačiau klausiau savęs, kaip šiems žmonėms pasiūlyti viltį ir sykiu suteikti galimybę gedėti. Vis dar nežinojome, ar kas nors išgyveno ir ar apskritai visi keleiviai buvo užregistruoti skrydžiui. Transliuojant maldą per TVN, paminėjau, kad išvydęs pirmą reportažą apie lėktuvo katastrofą, kažkam paskiau: „Ačiū Dievui, kad yra Dangus“. Jaučiau sielvartą dėl galbūt žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų per katastrofą, bet paguodos sėmiausi iš tikėjimo, kad ramybę ir Dievo meilę jie suras kitame gyvenime.
- Dangus yra tikras ir Dievas yra tikras, tad turime užtikrinti, kad ir mūsų ėjimas su Juo būtų tikras, - kalbėjau. - Mes įveiksime šią nelaimę lygiai taip pat, kaip tėvai mane mokė gyventi: gyventi šia diena kartu su Kristumi šalia mūsų.
http://elknygynas.lt/ produktas/nesustabdomas-nick- vujicic/