Sekti Jo pėdomis

Sekant Kristumi, ne visos mūsų gyvenimo istorijos pasisuka mums palankia kryptimi. Mirtis ir kančia – tai realybė, su kuria šioje žemėje susiduriame kiekvienas. Tai sukrečia, įskaudina, užgauna, palieka ilgai negyjančią žaizdą. Ką patiria sužeistas žmogus? Tai kiekvienam sveikajam tėra paslaptis. Tik šalia jų mes jaučiamės bejėgiai ir kalti, suvokdami juos ir mus skiriančią prarają. Kančios veidas nėra ir niekada nebuvo patrauklus, į jį žvelgti nesinori, o atrasti jame bent kruopelytę prasmės dažnai neįmanomas uždavinys.

Dariaus ir Ramutės Šiušų istorija – bandymas papasakoti tai, ką dažnai stengiamės nutylėti, pasilaikyti vien tik sau – tarsi mūsų išgyventas sielvartas priklausytų tik mums. Prieš dvejus metus, sužinoję, jog laukiasi kūdikio, kurio vystymasis buvo stipriai komplikuotas, o gydytojai nustatė rimtus apsigimimus, jie visgi ryžosi, kad ir kas būtų, kūdikį išnešioti ir gimdyti. Nežiūrint širdį pervėrusio skausmo ir vos gimusio vaikelio mirties, kurią teko skausmingai išgedėti, jie visgi įprasmino savo kančią, suvokdami, jog šiame kelyje buvo lydimi mylinčio Dievo žvilgsnio, jog ši nelaimė buvo jų tikėjimo išbandymas, sekimas Kristaus pėdomis, priimant ir skausmingai nešant savo kryžių.

Norėdama pažvelgti į šią istoriją iš arčiau, kalbinu Ramutę Šiušienę, šiandien ant rankų laikančią savo antrąjį, keturių mėnesių sūnelį.

Ištekėjai vos 18-os. Papasakok, kaip su vyru nusprendėte turėti vaikelį?

Vaikus visuomet labai mylėjau, tačiau po vestuvių neturėjome nuosavo būsto, gyvenome pas mano tėvus, vėliau nuomodavomės, todėl Dariui atrodė sudėtinga tokiomis sąlygomis auginti vaiką. Tačiau aš, kuri nuo vaikystės mylėjau vaikus, visaip bandžiau jį įkalbėti ryžtis šeimos pagausėjimui. Nors, baigusi vidurinę mokyklą, įgyvendinau savo svajonę ir tapau profesionalia kirpėja-stiliste ir galėjau pradėti karjerą, visgi pasirinkau dirbti pardavėja – kad vėliau galėčiau išeiti dekretinų atostogų. Tokios sąlygos mano vyrą tenkino ir mes ryžomės pradėti kūdikį.

Kada sužinojote, jog jūsų nėštumas nėra įprastas?

Pirmus tris mėnesius viskas klostėsi kuo puikiausiai. Tik po echoskopinio tyrimo išgirdau gydytojos susirūpinimą, jog ji toje vietoje, kur turėtų būti vaikelio smakriukas, mato tik juodą ertmę. Tuomet pagalvojome, kad greičiausiai gydytoja ko nors nemato, gal vaikelis nusisukęs (juk jis buvo dar toks mažytis). Gavome siuntimą važiuoti tirtis į Kauno klinikas, kur sužinojome, jog mūsų vaikeliui tikrai ne viskas gerai. Net  gydytojai negalėjo suprasti, kas jam yra (Lietuvoje yra buvę vos keli tokie atvejai), tik jų prognozės nežadėjo nieko gero.

Kokias gydytojų išvadas išgirdote vėliau?

Ilgai svarstę, aiškinęsi ir ieškoję, jie nustatė, jog tai labai retas Treacher Collins sidromas, kurį lėmė ne genetinis paveldimumas, bet aplinka. Vaikelio smakriukas nesivystė – vietoj jo jis turėjo tuščią ertmę, taip pat jis neturėjo vienos ausytės, nebuvo aišku, ar vystosi vidaus organai. Tuo metu ėjo aštuoniolikta nėštumo savaitė, aš jau buvau pradėjusi jausti kūdikio judesius, širdelė plakė puikiai, todėl buvo sunku patikėti, jog jam gali būti kas negerai. Tačiau gydytojų išvados buvo negailestingos: jei vaikelis ir išgyvens, neaišku, ar jis galės kvėpuoti, ar galės valgyti... Žodžiu, jis bus neįgalus. Gydytojai liepė kuo greičiau apsispręsti, ar norime išnešioti ir gimdyti tokį vaikelį, ar tuojau pat nutraukti nėštumą.

Kaip jautėtės išgirdę šią prognozę?

Ši žinia pervėrė širdį tiek man, tiek mano vyrui. Išėję iš ligoninės, dar mašinoje abu ilgai raudojome, negalėjome atsiliepti į telefono skambučius, buvo labai skaudu. Nors galvoje buvo sumaištis, nematėme jokios galimybės gimdyti tokį vaikelį... Jautėme, kad tai nėra Dievo malonė, jog gimęs žmogutis visam gyvenimui bus pasmerktas kančioms arba mirs, vos išvydęs šį pasaulį. Atrodė, jog vienintelė įmanoma išeitis šioje situacijoje – abortas.

Kodėl visgi nusprendėte vaikelį gimdyti?

Sekmadieniais su vyru lankėme bažnyčią, tad per sekmadieninius pamokslus supratau, jog negaliu šio kūdikio žudyti. Supratau, jog ši situacija – tai Dievo išbandymas mums, ir, jeigu mes jo atsisakysime, mes nesame verti tikėti Dievu. Kai pasakiau tai Dariui, jis apsidžiaugė ir pasakė, jog lygiai tą patį išgyvenęs ir jis – jis nori auginti vaikelį, kad ir koks šis būtų. Po šio apsisprendimo mūsų širdis užliejo ramybė ir džiaugsmas. Mes ėmėme laukti kūdikio, tarsi jis būtų toks pat, kaip ir visi laukiami vaikai. Mes džiaugėmės nėštumu, glostėme pilvą, laukdami jo atėjimo į pasaulį pirkome rūbelius, vėžimėlį ir visus reikiamus daiktus. Gydytojai panoro dar kartą mane apžiūrėti Kaune, buvo pakviestas plastikos chirurgas, mane tyrė echoskopu. Po ilgos apžiūros medikai konstatavo tą patį faktą, patikindami, jog labai nedaugelis šį sindromą turinčių vaikų išgyvena. Jie pasiūlė man praleisti vieną naktį ligoninėje, kad kitą dieną mane apžiūrėtų dar vienas gydytojas. Supratau, kad jie nori, jog aš kuo greičiau apsispręsčiau nutraukti nėštumą. Buvau labai prislėgta, tačiau tą vakarą, gulėdama palatoje, išgirdau medžių lapų šnaresį už lango ir supratau, jog Dievas yra su manimi – čia, dabar, ir kad mano apsisprendimas gimdyti yra teisingas. Nuo to vakaro mano širdyje neliko nė vienos abejonės. Ryte, kaip ir maniau, joks gydytojas neatėjo, o aš, susikroviau daiktus ir išvykau į namus, žinodama, jog pasirinkau teisingai.

Kada prasidėjo gimdymas?

Po ganėtinai sunkaus nėštumo, 32-ąją savaitę prasidėjo gimdymas. Jis nebuvo labai sunkus, nejaučiau jokios baimės, su vyru buvome labai ramūs. Nors gydytojai buvo sunerimę ir priekaštavo, kad mes nutarėme gimdyti Klaipėdoje, o ne Kauno klinikose, mes žinojome, jog šis pasirinkimas teisingas. Gimus kūdikiui, kai jam pačiam nepavyko įkvėpti, gydytojai nerodė didelių pastangų jį gaivinti, nekvietė specialistų, tik nesėkmingai bandė uždėti deguonies kaukę. Mačiau, kokios bergždžios jų pastangos, kaip jie skėsčioja rankomis, nežinodami, kaip uždėti kaukę: vaikelis neturėjo apatinės veido dalies, nebūtų sugebėjęs kvėpuoti, nes oras tiesiog būtų išėjęs laukan... Be to, daugelis jo organų buvo neišsivystę. Galėjau tik akimirką į jį pasižiūrėti, tačiau taip norėjosi, kad paguldytų man ant pilvo, kad galėčiau apkabinti, priglausti. Tas faktas, jog nepalaikiau jo savo rankose, ir dabar mane be galo skaudina. Mačiau tik, kaip slaugytoja jį suvyniojo ir išnešė...

Kaip jauteisi grįžusi namo iš ligoninės?

Kitą dieną mane išleido iš ligoninės. Po gimdymo su vyru buvome visiškai ramūs, net neverkėme. Ruošėmės laidotuvėms. Reikėjo išrinkti mirusiajam vardą. Turėjome du variantus: Emanuelis (hebr. Dievas su mumis) ir Izaokas (hebr. juokas). Abu vardai tiko, tačiau išsirinkome Izaoką.

Kodėl išrinkote tokį, regis, priešingą šiai situacijai vardą?

Tuo metu Darius susidomėjo Abraomo ir Izaoko istorija, ir jį sujaudino eilutės, kai Abraomas, Dievo paakintas, ryžosi paaukoti Izaoką ant aukuro. Skaitydamas šią istorijoją jis suprato, jog mus ištikusi nelaimė yra Dievo išbandymas mums.

Kaip jauteisi laidotuvių metu?

Trečiąją dieną surengėme laidotuves. Atsiėmę Izaoką iš ligoninės, norėjome dar kartą žvilgtelėti į jį, pamatyti, tačiau jis buvo taip stipriai suvystytas, jog mes nepajėgėme jo išvynioti. Įdėjome į grabelį ir patys nuvežėme į kapines. Laidotuvėse dalyvavo tik tėvai ir keletas draugų. Būtent laidootuvių metu mano širdį pervėrė stiprus skausmas. Supratau, jog viskas baigta – turiu atsisveikinti su savo vaiku, kurio daugiau nebematysiu. Buvo taip liūdna, jaučiausi visiškai sugniuždyta, norėjosi šokti į kapo duobę kartu su Izaoku. Nuolatos verkiau. Dabar suprantu, jog net pikčiausiam priešui nelinkėčiau laidoti savo vaiko. Jaučiausi tapusi mama, kuri neturi ką priglausti, ką pamaitinti. Mano rankos buvo tuščios...

Kas vyko po laidotuvių?

Grįžau su Dariumi į namus, suprasdama, jog tai, ką patyriau, yra siaubinga, jog taip iš viso neturi būti... Niekada gyvenime negalvojau, kaip jausčiausi, palaidojusi artimą žmogų – man tai buvo paslaptis. Tačiau, pati patyrusi savo vaikelio netektį, suvokiau, jog esu giliai sužeista. Kai tau yra skaudu dėl kažkokių nesėkmių ar neteisybės tavo atžvilgiu, jauti, jog kažkur tau skauda, tačiau kai esi giliai sužeista, jauti, jog skausmas visą tave sugniaužia – skausmingas kiekvienas tavo judesys, tad darai viską, kad to skausmo išvengtum. Šį skausmą aštriausiai pajaučiau trečiąją savaitę. Bandžiau save guosti, kad turėčiau nurimti, nes Izaokas dabar yra geresnėje vietoje – pas Dievą. Tai apmąstydama šiek tiek nurimdavau, skausmas po truputį atslūgdavo. Tačiau ir šiandien, praėjus jau daugiau nei metams po Izaoko mirties, su Dariumi suprantame, jog tai yra mūsų žaizda, kuri vis dar gyja. Jei šios žaizdos skausmą reiktų palyginti su fiziniu skausmu, suprantu, jog pastarasis ateina ir praeina, tu gali jį iškęsti, tačiau dvasinis skausmas nekontroliuojamas, jis atneša didžiulį nerimą ir, atrodo, kad niekada nesiliaus. Be abejo, viltis, jog skausmas atlėgs, yra, ir vien tai guodžia.

Ar bandei šį skausmą kažkaip malšinti?

Ne. Išsiverkdavau, pasikalbėdavau su Dariumi, su mama – šiek tiek palengvėdavo.

Ko norėjosi tuo metu iš artimųjų?

Po laidotuvių žmonės dažniausiai prieidavo prie manęs su paguodos žodžiais. Tačiau man visai nesinorėjo paguodos. Man norėjosi, kad žmonės drąsiai manęs klaustų, kas nutiko, kaip aš jaučiuosi, o aš galėčiau apie tai papasakoti. Mačiau, jog daugelis buvo susikaustę, bendradarbės net neužsiminė apie nelaimę, bijojo liesti šią skaudžią temą. Tačiau man nesinorėjo užsidaryti savyje, norėjosi šnekėti apie tai, kas įvyko, kaip aš jaučiuosi, todėl labai trūko elementaraus artimų žmonių domėjimosi manimi ir mano situacija vien tam, kad aš galėčiau apie tai kalbėti. Nežinau, ar būtų palengvėję, tačiau to aš norėjau.

Ar nekilo noro šioje situacijoje ieškoti kaltų?

Supratau, jog pykti ant Dievo negaliu, tad noro kaltinti ką nors dėl mūsų nelaimės nebuvo. Tik galvojau: kodėl tai turėjo nutikti būtent mums? Aš juk visą gyvenimą, kiek save pamenu, beprotiškai mylėjau vaikus, visuomet jų norėjau. Todėl jaučiau tam tikrą neteisybę: tie, kurie nenori vaikų, jų turi, o mūsų vaikelis turėjo mirti... Tačiau nėštumo metu skaitytos psalmės ir patarlės suteikdavo didžiulės paguodos ir stiprybės.

Ar po laidotuvių ir vėliau, patirdama vidinį skausmą, nesigailėjai, jog  diagnozę sužinoję dar pirmaisiais nėštumo mėnesiais nedarėte aborto?

Labai džiaugiuosi, kad nepadarėme tokios klaidos, nes tai būtų buvusi didžiausia mūsų gyvenimo klaida, kuri atvertų dar didesnę tuštumą ir dar labiau sužeistų. Suprantu, jog tokią žaizdą skaudėtų visą gyvenimą, be to, kankintų kaltė, nebūtų ramybės.

Patyrusi tokį neeilinį išmėginimą, kaip jauteisi antrojo nėštumo metu? Ar nebijojai, jog situacija pasikartos?

Labai bijojau, visą nėštumo laikotarpį jaučiau baimę ir nerimą – tam buvo nemenkas pagrindas. Labai norėjau antro vaikelio, tad kai pastojau, visą nėštumą galvojau: ar neatsitiks ir su antruoju taip pat, kaip nutiko su Izaoku? Neguodė ir kraujo tyrimai, kurie rodė, jog galimybė, kad ir šis vaikelis gali gimti neįgalus, yra 1 iš 170. Tai gana aukštas rodiklis, todėl teko grumtis su išties gniuždančiomis mintimis. Nors echoskopinis tyrimas nieko blogo nerodė, visgi gimdymo metu dalyvavo šeši gydytojai, situacija ir vėl buvo įvardyta kaip neeilinė ir sunki. Nusiraminau tik tuomet, kai kūdikį padėjo man ant krūtinės. Tą akimirką supratau – viskas gerai.

Kaip šiandien galėtum įvertinti, įprasminti savo kančią?

Šiandien džiaugiuosi, jog mes nenuėjome lengviausiu keliu. Kaip niekad suvokiu šią Evangelijos eilutę: Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs (Mt 10, 38). Supratau, jog jei nebūtume jo priėmę, nebūtume buvę verti tikėti Kristumi, nebūtume verti Jo meilės. Šis kryžius mane, jautrią, neatsparią gyvenimo sunkumams moterį, padarė stipresnę.

Tad kur šioje jūsų kančioje buvo Dievas?

Jis visuomet buvo šalia... Nebuvo nė minutės, jog pagalvočiau, kad Jis kažkur kitur. Man reikėjo priimti skausmą ir jį ištverti, viliantis Dievu, jog Jis neduoda neįveikiamų išbandymų.

Ačiū už pokalbį.

 

Kalbino Vilija Ivanovienė