Siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties (Hbr 12, 14).
Mes visuomet siekiame to, kas mums brangiausia, ką labiausiai vertiname. Jei ką nors labai vertiname ir matome, kad galime tai pasiekti, būtinai to sieksime. Tačiau tikrai nesieksime to, kas mums atrodo menkos vertės, ar ko, mūsų įsitikinimu, neįmanoma pasiekti.
Šventumo siekti labai sunku, jeigu nematome jo vertės. Jo niekada nepasieksime, jei nematysime galimybės tai padaryti, arba bandysime tai daryti neteisingu būdu.
Kokį žmogų pavadintume šventu, ir kodėl didelė dalis Jėzaus amžininkų nematė Jame šventumo? Gal todėl, kad kitaip įsivaizdavo šventą žmogų? Jie buvo įsitikinę, kad šventasis negali sėdėti su nusidėjėliais prie vieno stalo, nes nesuprato, kas iš tiesų žmogų sutepa.
Kaip apibūdinti šventumą?
Pradėkime nuo minties, kad tai yra Kūrėjo apraiška žmoguje, tikinčiojo atsakas į patirtą Dievo meilę. Žmogus išgirsta žinią, kad Kristus mirė už jo nuodėmes ir prisikėlė iš numirusių, patiki ja ir atsiveria Dievui. Prasideda Dievo ir tikinčiojo bendrystė. Dievo artumas keičia tikintį žmogų ir jame ryškėja dieviški bruožai. Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia (2 Kor 3, 18).
Šventas žmogus pasitiki Dievu, myli Jį visa širdimi, siela, protu bei jėgomis ir kitus žmones kaip save patį. Tačiau, kaip jau galėjome pamatyti, savo pastangomis žmogus negali tapti šventas. Labiausiai tautiečių gerbiami Jėzaus amžininkai stengėsi iš visų jėgų laikytis daugybės protėvių tradicijų, galvodami, kad tokiu būdu taps šventesni ir tinkamesni Dievui. Tačiau Jėzus jiems pasakė labai skaudžią tiesą: Jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesusilaikymo. Aklas fariziejau! Pirmiau išvalyk taurės ir dubens vidų, kad būtų švari ir išorė! Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš paviršiaus atrodo gražiai, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo (Mt 23, 25–28).
Aiškindamas savo mokiniams, kas iš tiesų suteršia žmogų, Jėzus kalbėjo: Žmogų suteršia tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, godumas, piktumas, klasta, nesusilaikymas, pavydas, piktžodžiavimai, išdidumas, kvailystė. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų (Mk 7, 20–23).
Kai pabandome išvalyti savo vidų, aptinkame, kad žmonėms patiems tai padaryti neįmanoma. Atrodo, jau pavyksta išsivaduoti iš godumo ar pavydo, ir net nepastebi, kaip skleidžiasi puikybė. Todėl esame linkę šventumą priskirti prie šiame gyvenime paprastiems mirtingiesiems nepasiekiamų dalykų. Manome, jog šventieji – išskirtiniai, ypatingo ryžto ir valios žmonės, kurie kažkokiu nesuprantamu būdu sugebėjo padaryti tai, kas mums nepavyksta.
Daugeliui tikinčiųjų siekti šventumo neatrodo patrauklu. Įsivaizduojama, kad šventi žmonės – asketai, susilaikantys nuo visų gyvenimo malonumų, o būti šventam reiškia visapusiškai save suvaržyti.
Tai klaidingas požiūris. Atkreipkime dėmesį į straipsnio pradžioje pacituotus žodžius iš Laiško hebrajams: Siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties. Šventumas atveria vidines mūsų akis regėti Kūrėją – gyvenimo versmę. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą (Mt 5, 5). Žmogaus gyvenimas tiesiogiai priklauso nuo to, ką mato jo širdies akys. Kūno žiburys yra akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visas tavo kūnas bus šviesus. O jei tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus tamsus. Taigi, jei tavyje esanti šviesa yra tamsa, tai kokia baisi toji tamsa! (Mt 6, 22–23). Kai širdies akys sveikos, matome nenykstančias tikrąsias vertybes ir nepasiduodame klaidinančioms iliuzijoms.
Kas mus pašventina?
Taigi kaip išvalyti sielą arba, kalbant Jėzaus palyginimo žodžiais, taurės vidų? Kodėl to turėtume siekti? Kas mus apvalo ir pašventina? Į šiuos klausimus atsako daugelis Naujojo Testamento autorių.
Pradėkime nuo apaštalo Petro. Jis pirmojo savo laiško žodžiais, ragindamas tikinčiuosius būti šventus visu savo elgesiu, primena, ką būtina žinoti, norint gyventi šventai: Kaip klusnūs vaikai, nepasiduokite ankstesniems savo neišmaningumo laikų geiduliams, bet, kaip šventas yra Tas, kuris jus pašaukė, taip ir jūs būkite šventi visu savo elgesiu, nes parašyta: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas.“ Ir jei kaip Tėvo šaukiatės To, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu, žinodami, kad esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės. Jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą, o apreikštas šiais paskutiniais laikais jums, per Jį įtikėjusiems Dievą, kuris prikėlė Jį iš numirusių ir suteikė Jam šlovę, kad jūs tikėtumėte ir viltumėtės Dievu. [...] Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu. Mat „kiekvienas kūnas – tartum žolynas, ir visa žmogaus garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir jo žiedas nubyra, bet Viešpaties žodis išlieka per amžius.“ Toks yra jums paskelbtas Evangelijos žodis (1 Pt 1, 14–21. 23–25).
Jeigu nesame įsitikinę (apaštalo žodžiais – „nežinome“), jog Kristus savo krauju atpirko mus ir atgimdė Evangelijos žodžiu, tuščiai stengsimės gyventi šventai. Labai paprasta paklysti ir pradėti galvoti, kad šventas mūsų elgesys mus daro priimtinus Dievui. Kitaip sakant, kol nesu šventas visu savo elgesiu, nesu Jam priimtinas. Tokiu būdu mano netobulumas tampa neperžengiama siena tarp manęs ir Dievo. Dėmesį sutelkiu nebe į Kristų, kuris yra mūsų pašventinimas, bet į save ir savo gebėjimus neperžengti dieviško elgesio normų. Kaip jau minėjau, įsileisti tokias mintis nereikia specialių pastangų. Jos prilimpa kaip purvas prie batų. Tačiau reikia dėmesingai apmąstyti Šventojo Rašto žodžius, kad širdį pasiektų tiesa, jog patikėję Kristaus atpirkimu esame sutaikyti su dangiškuoju Tėvu ir visiškai Jam priimtini. Taip pat ir jus, kurie kadaise buvote svetimi ir priešiški savo protuose piktais darbais, Dievas dabar sutaikino mirtimi Jo žemiškajame kūne, kad pasirodytumėte Jo akyse šventi, tyri ir nekalti, jei tik pasiliekate tikėjime įsitvirtinę bei nepajudinami ir neatsitraukiate nuo Evangelijos vilties, kurią išgirdote, kuri paskelbta visai kūrinijai po dangumi ir kurios tarnu aš, Paulius, tapau (Kol 1, 21–23). Neužtenka tik paviršutiniškai žinoti šią tiesą. Ji turi būti tapatybės pagrindas.
Gali kilti klausimas: jeigu per tikėjimą Evangelijos žodžiu Dievo akyse galime pasirodyti šventi, tyri ir nekalti, tai kam tada siekti šventumo? Atsakymas labai paprastas – kad būtume tais žmonėmis, kuriais esame sukurti būti. Dievas mus sukūrė ne tam, kad skriaustume, apgaudinėtume, žudytume vieni kitus, palaidai gyventume ir stotumės Dievo vieton. Esame sukurti pagal Kūrėjo atvaizdą ir pašaukti Jį pažinti bei atspindėti. Tikroji mūsų dalis – artima bendrystė su Kūrėju. Tik taip su Juo bendraudami sugebėsime gerai atlikti kitą mūsų pašaukimo dalį – teisingai viešpatauti Žemės planetoje.
Šventumas pasiekiamas tik Dievo gailestingumo dėka. Jis mus atpirko savo Sūnaus gyvybės kaina. Jis ištrynė skolos raštą su mus kaltinančiais reikalavimais, raštą, kuris buvo prieš mus, ir panaikino jį, prikaldamas prie kryžiaus. Jis nuginklavo kunigaikštystes bei valdžias ir viešai jas pažemino, triumfuodamas prieš jas ant kryžiaus (Kol 2, 14–15).
Esame sutaikinti su savo Kūrėju, atgimdyti Jo žodžiu ir Dvasia. Tai įvyko patikėjus Evangelija, mums to nesuprantant ir patiems niekuo neprisidedant. Tačiau Viešpats mus sukūrė kaip protingas, sąmoningas būtybes ir numatė, kad sąmoningai dalyvautume mūsų gyvenimo atstatymo darbe. Todėl ne viskas vyksta taip, kaip atgimimas, – tarsi savaime. Kai patikėję Kristaus auka esame sutaikyti su Tėvu, jau galime siekti šventumo – siekti pamatyti ir suvokti, kad Jėzus yra pats brangiausias bei vertingiausias. Toks žinojimas keičia visą mūsų elgesį.
„Tiesa padarys jus laisvus“
Būdami sutaikinti, galime sąmoningai prašyti išminties ir apreiškimo Dvasios bei apšviestų širdies akių, kad pažintume savo dangiškąjį Tėvą ir Jo suteiktas dovanas. Dabar įmanoma tvirtai pasitikint ateiti Dievo akivaizdon ir atverti savo sielos tamsą. Įmanoma neišprotėti, matant savo kvailumą bei nedorumą, atnaujinti savo protą, atsisakyti klaidingų pažiūrų.
Jėzus Kristus kalbėjo įtikėjusiems Jį žmonėms: Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 31–32). Jeigu būsime dėmesingi Kristaus žodžiams, skirsime laiko apmąstyti juos maldoje, tuomet pažinsime tikrovę, ir tas pažinimas mus išlaisvins. Mes nebesivadovausime melais ir nebeklaidinsime kitų. Pažinsime, kad mylėti Dievą visa širdimi, siela, protu ir visomis jėgomis, o savo artimą kaip save patį yra didžiausias džiaugsmas, o ne nepakeliamas jungas. Tai išlaisvins nuo visų stabmeldystės apraiškų. Joks kūrinys nebesistos Kūrėjo vieton. Nei turtas, nei pažintys, nei padėtis visuomenėje, nei išsilavinimas, nei šeima, nei turima valdžia nebebus gyvenimo atrama ir šaltinis.
Mus pašventina Šventoji Dvasia ir Jos apreikšti Dievo žodžiai. Kai Jėzus prieš pat nukryžiavimą meldėsi už savo mokinius, Jis kreipėsi į Tėvą tokiais žodžiais: Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų. [...] Aš apreiškiau Tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo Tavo, ir Tu juos davei man, ir jie laikėsi Tavojo žodžio. Dabar jie suprato, kad visa, ką man davei, yra iš Tavęs. Nes Tavo man duotus žodžius Aš perdaviau jiems, ir jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad iš Tavęs išėjau, ir jie įtikėjo, kad mane siuntei. [...] Aš jiems daviau Tavo žodį, ir pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir Aš ne iš pasaulio. Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo pikto. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir Aš ne iš pasaulio. Pašventink juos savo tiesa! Tavo žodis yra tiesa (Jn 17, 3. 6–8. 14–17).
Siekti šventumo – tai siekti vidinės šviesos, ne pasikeitusio elgesio, bet pakeistų pažiūrų. Didžiausias turtas yra matyti Jėzų tokį, koks Jis yra. Dievo dėka jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo išmintimi iš Dievo, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu, kad, kaip parašyta: „Kas giriasi, tesigiria Viešpačiu“ (1 Kor 1, 30–31).