Reformacijos įtaka Vakarų kultūros pokyčiams (V dalis)

Reformacija ir politinės minties kaita. Liuterio mokymas apie valstybę.

Norint suvokti protestantizmo pradininkų požiūrį į valstybę, jų politines idėjas, pirmiausia reikėtų susipažinti su dviejų karalysčių koncepcija, kurią pirmasis suformulavo Liuteris. Šis mokymas pirmą kartą buvo išsamiau apibrėžtas 1523 m. išleistame traktate Apie pasaulietinę valdžią, kiek privaloma jai paklusti[1], dedikuotame Saksonijos hercogui Johanui.

Pirmoji kūrinio tema – būtinybė paklusti pasaulietinei valdžiai – nagrinėjama remiantis šiomis Šventojo Rašto ištraukomis: Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos (Rom 13, 1); Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek karaliui, kaip vyriausiajam (1 Pt 2, 13).  Liuteris neabejoja, kad valdžios institucija yra paties Dievo sumanymas ir „egzistuoja pasau­lyje Dievo valia ir pagal Jo sutvarkymą [...] nuo pat pasaulio pradžios“[2]. Į klausimą, ar krikščionys gali tarnauti valdžios institucijose ar kokiu kitu būdų remti jos veiklą, Liuteris atsako:

„Būk geras, nedaryk nuodėmės ir nesakyk: ,,Krikščionis ne­gali naudotis tuo, kas yra paties Dievo darbas, tvarka ir kū­rinys.“ Tada tu turėsi sakyti, kad krikščionis turi nevalgyti, negerti ir nevesti, nes visa tai irgi yra Dievo darbas ir Jo tvarka. Jeigu tai yra Dievo darbas ir kūrinys, tai jis yra ge­ras, ir toks geras, kad kiekvienas juo gali krikščioniškai ir išganingai naudotis, kaip sako Paulius: ,,Kiekvienas gi Dievo tvarinys yra geras, ir niekas neatmestina“ tikintiesiems ir pa­žinusiems tiesą (1 Tim 4, 3–4).“ [3]

Taigi, tiek valstybė, tiek įvairūs valdžios instrumentai, palaikantys joje tvarką, egzistavo ir egzistuoja, nes nuo pat puolusios žmonijos istorijos pradžios toks buvo Dievo sumanymas. Kol pasaulyje nebuvo nuodėmės, nereikėjo ir valdžios kalavijo, kuris pažabotų puolusio žmogaus prigimties sukeliamą blogį. Valdžios kompetencijai priklauso įstatymo sritis, kuri skirta išoriškai riboti žmogaus nuodėmingumą; kitu atveju pasaulyje įsiviešpatautų chaosas ir destrukcija.

Remdamasis akivaizdžiu faktu, kad visą žmoniją galima suskirstyti į dvi grupes – tikinčiuosius ir netikinčiuosius, Liuteris konstatuoja, jog Dievas savo valdžią įgyvendina dvejopu būdu – per pasaulietinę valdžią, ir per dvasinį valdymą. Tokiu būdu plėtojama „Dviejų karalysčių“ teorija:   

„Dievas įsteigė dvi karalystes: dva­sinę, kurią sudaro Šventosios Dvasios vienijami ir Kristaus valdomi krikščionys ir dori žmonės, ir pasaulietinę, kuri ver­čia nekrikščionis ir piktuosius saugoti išorinę taiką ir būti ramius, ar jie to nori, ar ne. Taip ir šventasis Paulius aiškina pasaulietinį kalaviją Laiške romiečiams, sakydamas, kad jo bijoma ne gera darant, o pikta (Rom 13, 3). O Petras sako, kad „jis yra duotas nubausti piktadariams“ (1 Pt 2, 14).“[4]

 

Tikintiesiems užtektų vien tik dvasinio Dievo valdymo, nes jie vadovaujasi Dievo žodžio nuostatais. Dievas valdo krikščionis per Evangeliją. Tačiau Liuteris pripažįsta, kad tikrų krikščionių visuomenėje yra mažesnioji dalis, o „pasaulis ir minia yra ir bus nekrikščionys, nors ir būtų pakrikštyti ir vadintųsi krikščionimis“[5]. Todėl pasaulyje negali būti visiems taikoma krikščioniška tvarka. Dėl to būtinos dvi karalystės, kurios atlieka skirtingas funkcijas, bet abi yra vienodai svarbios. Dievas įsteigė abi karalystes, todėl jos nėra priešiškos ar konkuruojančios:

„Todėl abi šias karalystes reikia aiškiai skirti ir abiem leis­ti gyvuoti: vienai, kuri veda į dorą, ir kitai, kuri palaiko išorinę taiką ir užkerta kelią piktiems darbams; vienos iš jų pasauliui neužtenka be kitos. Juk be dvasinės Kristaus kara­lystės, vien per pasaulietinę, niekas negali pasidaryti doras Dievo akyse.“[6]

 

Kiekviena karalystė vadovaujasi skirtingu įstatymu. Liuteris pabrėžia skirtumą tarp žmogiško (prigimtinio) ir dieviško teisumo; dažną kartą dieviškos normos meta iššūkį žmogiškam teisingumo supratimui. Evangelija keičia tikinčiojo vidų, jo motyvus ir nuostatas, o valstybiniai įstatymai tik išoriškai apriboja žmogišką godumą ir kitokį nuodėmingą elgesį:

„Juk kiekvie­na karalystė turi turėti savo įstatymus ir savo teisę, ir be įstatymų negali gyvuoti jokia karalystė bei valdžia; tai pa­kankamai įrodo kasdieninis patyrimas. Pasaulietinė valdžia turi įstatymus, kurie neaprėpia nieko daugiau, tik kūną, turtą ir viską, kas žemėje yra išoriška.“[7]

 

Naujoj Testamento normos, pvz. Kalno pamokslo pamokymai, yra asmeninis moralinis vadovas kiekvienam krikščioniui, tačiau visuomeniniame gyvenime visų šių normų įgyvendinti neįmanoma. Dvi skirtingos etikos gyvuoja viena šalia kitos. Krikščioniška etika paremta išteisinimo per tikėjimą mokymu, pagal kurį geri darbai daromi vien iš dėkingumo, atsidėkojant už suteiktą malonę. Pasaulio karalystės etika susijusi su priverstiniu paklusnumu, kylančiu iš bausmės baimės; šis prigimtinis įstatymas yra dalis sukurtos tvarkos ir įrašytas visų žmonių širdyse – apie jį liudija sąžinė. Krikščionis yra priverstas gyventi abiejose karalystėse, priverstas derinti ir laikytis abiejų karalysčių normų, dviejų etikų.

„Taigi abu tuos dalykus galima gražiai suderinti, ir tu gali kartu vidujai ir išoriškai atiduoti duoklę ir Dievo, ir pasau­lio karalystei, gali kartu pakęsti blogį ir skriaudą ir vis dėlto bausti juos, gali kartu ir nesipriešinti blogiui, ir vis dėlto jam priešintis, nes vienu atveju tu žiūri savęs ir savo reikalo, o kitu – savo artimo ir jo reikalo. Kai tai liečia tave ir tavo reikalą, tu elgiesi pagal Evangeliją ir dėl savęs pakeli skriau­dą kaip tikras krikščionis; kai tai liečia kitą ir jo reikalą, tu elgiesi pagal meilės įstatymą ir nepakenti skriaudos, da­romos tavo artimui; o šito Evangelija ne tik nedraudžia, bet kitose vietose ir įsako taip daryti.“[8]

 

Būdamas dvasinės karalystes piliečiu, krikščionis nėra atleistas nuo kitos karalystės prievolių, nes kiekvienas pagal Dievo valią turi pilietines ir socialines pareigas. Priešingai nei anabaptistai, Liuteris ne tik nedraudžia krikščionims dirbti valdžios struktūrose, bet vadina tokį darbą pašaukimu iš Dievo:   

„Tu klausi: „Ar gali krikščionis nešioti pasaulietinį kalaviją ir bausti piktuosius?“ [...] Tarp krikščionių negali būti kalavijo; todėl tu negali naudoti jo tarp krikščionių ir krikščionims, ku­riems jo nereikia. Klausti reikėtų tik apie antrąjį būrį, susi­dedantį iš nekrikščionių, – ar tu gali krikščioniškai naudoti kalaviją jiems? Tai jau visai kitas reikalas, ir čia tu privalai kiek tik galėdamas kūnu, turtu, garbe bei siela tarnauti kalavijui ir jį remti. Mat tai yra darbas, kurio tau pačiam nereikia, bet kuris yra labai naudingas ir reikalingas visam pasauliui ir tavo artimui. Todėl, jeigu tu pastebėsi, jog kur nors trūksta budelio, teismo raštininko, teisėjo, valdovo ar kunigaikščio, ir jausiesi esąs tinkamas tai tarnybai, tai privalai pasisiūlyti ir siekti jos, kad taip labai reikalinga valdžia nebūtų nieki­nama, nesusilpnėtų ir nepražūtų, nes pasaulis be jos negali išsiversti.“[9]

 

Nors pasaulietinės valdžios institucijos ir yra Dievo sumanymas, tačiau tikintiesiems nereikia perdėm viltis, kad valdžioje visada bus krikščionys, besivadovaujantys evangeliniais principais. Liuteris ne kartą aštriai kritikavo valdovus, pasitelkdamas grubią retoriką; jis negailėjo net tokių valdovų kaip Henrikas VIII, Saksonijos hercogas Jurgis, Brunsviko hercogas Henrikas[10]. Tame pačiame traktate Apie pasaulietinę valdžią jis pastebi:

„Žinok, kad nuo pat pasaulio pradžios protingas valdovas visada buvo retas paukštis, o doras valdovas – dar retesnis. Dažniausiai jie būna didžiausi kvailiai arba pikčiausi galvažudžiai žemėje; todėl iš jų visuomet reikia tikėtis paties blogiau­sio ir nesitikėti daug gera, ypač dvasiniuose reikaluose, liečiančiuose sielos išganymą.“[11]

 

Kitoje traktato dalyje Liuteris nagrinėja dviejų valdžios formų tarpusavio santykį. Ar gali valstybės vadovai kištis į dvasinę sritį, kontroliuoti pavaldinių asmeninį tikėjimą ir sąžinę? Ar dvasininkai gali primetinėti savo valią valdininkams? Remdamasis Kristaus žodžiais, užrašytais Mt 22, 21: Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui, taip pat ir kitomis ištraukomis, jis įrodinėja, kad tarp šių dviejų valdžių egzistuoja takoskyra ir priekaištauja Katalikų bažnyčios atstovams už tai, kad jie kišasi į pasaulietinius reikalus, o kunigaikščiams – už tai, kad nori spręsti dvasinio pobūdžio klausimus:  

„Juk žmonių valdžia negali apimti dangaus ir sielos, ji gali veikti tik žemėje ir tvarkyti išorinius žmonių tarpusavio santykius ten, kur žmonės gali matyti, pažinti, teis­ti, spręsti, bausti ir gelbėti. [...] Ta­čiau sielos minčių bei polinkių niekas negali įžvelgti, tiktai Dievas, todėl tuščias ir neįmanomas dalykas yra kam nors įsa­kyti ar prievarta versti jį vienaip ar kitaip tikėti. Čia reikia kitokios galios, prievarta čia nieko negali padaryti. [...] Todėl ten, kur pasaulietinė valdžia išdrįsta duoti įstatymus sielai, ji kišasi į Dievo valdžią ir tiktai suvedžioja bei pražudo sielas. Mes parodysime tai labai aiškiai, kad visiems būtų akivaizdu; tegu mūsų junkeriai, kunigaikščiai ir vyskupai pamato, kokie jie yra kvailiai, bandydami savo įstatymais bei įsakymais privers­ti žmones tikėti vienaip ar kitaip.“[12]

 

Tokie pasvarstymai XVI a. kontekste atrodė labai revoliucingi ir progresyvūs. Atrodytų, kad Liuteris buvo valstybės ir Bažnyčios atskyrimo šalininkas, lygiai kaip ir anabaptistai; visgi jo ir anabaptistų mokymas apie valstybę ženkliai skyrėsi. Pasak istoriko Ph. Schaffo, Liuteris šiame traktate atgaivino užmirštą religinės laisvės principą, kurį paskelbė pats Kristus, išaiškino apaštalai, patvirtino Bažnyčios Tėvai, gyvenę iki Nikėjos susirinkimo, bet vėliau įsigalėjusi Romos katalikų bažnyčia, siekdama politinės galios, šį principą pamynė[13]. Tačiau Reformacijos metu šio principo nesilaikė ir protestantai kunigaikščiai, kovodami su katalikais ir anabaptistais. Praktikoje šios religinės laisvės idėjos pirmą kartą buvo įgyvendintos vėlesniais amžiais.

Pats Liuteris laikui bėgant pakoregavo savo pažiūras, susidūręs su iššūkiais, kylančiais dėl erezijų, dėl valstiečių sukilimo ir dėl kitokių neramumų[14]. Jis stojo kunigaikščių pusėn įtvirtindamas jų valdžią, kol galiausiai protestantų valdovams buvo perleista teisė tvarkyti bažnyčios reikalus. Reformatoriai iš anksto nenumatė, kad popiežių ir vyskupų valdžią pasisavins valstybių vadovai, tačiau tokia įvykių seka buvo neišvengiama dėl Romos hierarchijos aršaus priešinimosi Reformacijai. Valdovai, kurie perėmė religijos kontrolę, patys tapdavo vyskupais ir popiežiais savo valdose[15]. Šis reiškinys buvo pavadintas „erastianizmo“ (kilęs iš T. Erastus) arba „teritorializmo“ terminu, kurio moto cujus regio, ejus religio („kieno valdžia, to ir religija“ – lot. k.) neturėjo nieko bendro su pradinėmis Liuterio teorijomis apie valstybę. Pasirodė, kad teorinį mokymą apie dvi karalystes buvo labai sunku įgyvendinti praktikoje XVI a. Vokietijos kontekste[16].

Dažnas tyrinėtojas kritikuoja Liuterį dėl jo perdėto pataikavimo monarchinėms institucijoms ir dėl jo mokymo, vedančio į pasyvų politinį paklusnumą, kuris galiausiai pajungė bažnyčią pasaulietinei valdžiai[17]. Tačiau su tokiu vertinimu sutinka ne visi. Pavyzdžiui, L. B. Spitzas[18] rašo, kad naujausi istoriniai tyrinėjimai leidžia kvestionuoti kategorišką vertinimą, teigiantį, kad protestantų kunigaikščiai naudojosi Reformacija kaip priemone savo valdžiai įtvirtinti. Iš tikrųjų dauguma kunigaikščių, pasirinkę protestantišką tikėjimą, atsidurdavo dideliame pavojuje, o bažnytinio turto nusavinimas labiau praturtino smulkius dvarininkus ir liaudį; 60–80 procentų pajamų, gautų iš sekuliarizuotų vienuolynų ir bažnyčių žemių, buvo skiriama švietimui, ligoninėms ir labdarai. Taip pat dėl Reformacijos formavosi nauji teritoriniai instituciniai dariniai, kurie silpnino kunigaikščių valdžią. Absoliutizmas vystėsi vėliau, kitokių aplinkybių veikiamas. U. Siemonas[19] taip pat prieštarauja liuteroniško santykio į valdžią kritikai, atskleisdamas, kad Liuteris išplėtojo labai įmantrią priešinimosi tironijai teologiją, o XX a. didžiausi pasipriešinimo A. Hitleriui šviesuoliai vadovavosi būtent šiuo mokymu.

Nepaisant minėtų liuteroniškos politinės tradicijos apologijų, visgi istorijos faktai rodo, kad Liuterio idėjos apie valstybės ir bažnyčios institucijų suverenumą ir atskyrimą nebuvo de facto įgyvendintos liuteroniškose šalyse. Praktikoje šios Liuterio idėjos pirmiausiai buvo realizuotos kalvinizmo įtakos teritorijose (detaliau tai aptarsime kitoje dalyje).

(Bus daugiau)