„Koks pirmasis moters pašaukimas? Dukra. Šis pašaukimas pirmasis, bet ne paskutinis. Dukros auga, tapdamos moterimis, motinomis... Pašaukimas, pilnatvė į moters gyvenimą ateina ne iš karto – kartkartėmis atrodo, kad jis taip ir neras durų į konkrečios moters gyvenimą... Mes turime mažą seserį, ji neturi krūtų. Ką darysime su ja, kai ateis jai laikas ištekėti? (Gg 8, 8).“
Šiais žodžiais į maždaug pusantro šimto moterų iš įvairių miestų ir bendruomenių, susibūrusių Vilniaus Tikėjimo žodžio bažnyčioje kreipėsi tarnystės „Dukros“ vadovė Rosana Subačienė. Moteris sukvietė jau antra joms skirta konferencija 2016 m. „Moters pašaukimas“.
Gali atrodyti, kad moters pašaukimas – būti žmona ir motina. Tačiau nuodėmės pažeistame pasaulyje santuoka ne visuomet atneša laimę, išlaisvina iš apleistumo, ne visuomet vainikuojama vaisingumu. Kita vertus, žvelgdami į daugybę moterų – Biblijos veikėjų, kurioms Viešpats savo tautos istorijoje skyrė ypatingą vietą, pastebime daugeliui jų bendrą bruožą: Sara, Rebeka, Rachelė, Ona, Elžbieta – visos jos buvo nevaisingos... To meto visuomenėje nevaisingumas moteriai reiškė gėdą ir pažeminimą, simbolizavo Dievo prakeikimą. Visgi šioms moterims Dievo planas buvo kitoks – dėl savo nevaisingumo jos išmoko nuolankiai žvelgti į Viešpatį ir pasitikėdamos tik Juo tapo motinos tūkstančiams... Jų istorijos šiandien teikia paguodą bei viltį, jog Viešpatį sutikusiai moteriai Jo visiškai pakanka, kad ji galėtų išpildyti savo pašaukimą, patirti pilnatvę, nešti tikrą, išliekantį vaisių. Rosana ragino moteris nežiūrėti į save siaurai, nesutelkti dėmesio į skurdą, apleistumą ar nevaisingumą, nes Dievui nėra negalimų dalykų. Giedok, nevaisingoji, kuri negimdei! Džiūgauk linksmai, kuri nepažinai gimdymo skausmų! Nes apleistoji turi daugiau vaikų negu turinti vyrą, – sako Viešpats (Iz 54, 1). Tai patikimas žodis ir tvirta viltis kiekvienai.
Šiaulių bažnyčios Tiesos žodis pastorė Anželika Krikštaponiene pasiūlė įvesti tradiciją – kasmet advento laikotarpiu moterims susirinkti prie Viešpaties kojų. Pastorė pamokslavo tema „Moters ganytojiška širdis“. Jau pati pamokslo tema tarsi pateikia užuominą, kad kiekviena moteris turi ganytojos širdį, ir nors tikroji ganytojiška širdis yra brandi motinos širdis, dažnai jos užuomazgos pastebimos žvelgiant į dar žaidžiančią mergaitę, kuri stengiasi rūpintis, globoti, maitinti tuos, už kuriuos jaučiasi atsakinga. Moteris – tarsi žemė, jai duoti – pati jos prigimtis, nors kartkartėmis tai pamirštama. Gyvas stereotipas, kad primityviose visuomenėse maitintojai buvo vyrai, tačiau iš tiesų 80 proc. maisto surinkdavo būtent moterys. Panašiai yra ir šių dienų bažnyčioje – moterys neša daugybę įvairiausių, dažnai nepastebimų naštų. Moterys yra atiduodančios, atsinaujinančios ir vėl atiduodančios. Ačiū Dievui už šį pašaukimą...
Moteris ganytoja, piemenaitė minima jau Senajame Testamente. Nors Senasis Testamentas buvo rašomas patriarchalinėje kultūroje ir jame dominuoja vyriškieji prototipai, kalbant apie ganytojus vartojama ir vyriška, ir moteriška forma. Taigi Biblijoje skaitome apie tris moteris piemenaites: Jokūbo žmoną Rachelę (Pr 29, 1–11), Mozės žmoną (Iš 2, 15–21) ir Giesmių giesmėje minimą šulamietę. Visos jos ganė savo tėvų avis ir ganydamos sutiko savo būsimuosius vyrus, numatytus joms Viešpaties.
Svarbu, kad jau Senajame Testamente matome ne tik moteris piemenaites, bet ir moteris – Dievo tautos ganytojas. Viešpats tapatina save su ganytoju, Izraelį su kaimene, Jis įkūrė ir žemiškųjų ganytojų tarnystę. Senajame Testamente ganytojų vaidmenį atliko kunigai, pranašai ir išminčiai. Tarp jų buvo ir moterų, kurios buvo Dievo pašauktos bei paskirtos šiai tarnystei, ir joms buvo suteiktas ne menkesnis autoritetas negu vyrams – tai Aarono sesuo Mirjama, teisėja Debora, Hulda, Izaijo žmona. Mirjama kvietė moteris drąsiam, džiaugsmingam, pranašiškam laisvės šokiui. Debora teisė tautą – tai kalba apie jos išmintį ir drąsą. Ji taip pat stojo į kovą kartu su savo tauta. Hulda – Izraelio „reformacijos“ motina, nes ji padėjo skleisti Šventąjį Raštą, kai jį atrado Jozijas. Izaijo žmona kartu su Izaiju įgyvendino jo skelbiamą žinią. Visos jos tapatinosi su kaimene. Tuos pačius klausimus užduokime šiandien ir mes: kokie žmonės yra aplink mus? Kokius žmones dvasiškai, intelektualiai maitiname? Tai ir yra mūsų kaimenė, kuri gali būti labai įvairi: tai gali būti vaikai ar kiti žmonės, kuriems tarnaujame... Ar suvokiame savo kaimenės poreikius?
Piemenaitės įvaizdis sutinkamas liaudies, populiariosios muzikos dainose, literatūroje ir ypač tapyboje.
A. Krikštaponienės mintis apie piemenaitės įvaizdį literatūroje tapyboje galite skaityti čia, taip pat galite pasigrožėti piemenaites vaizduojančiais tapybos darbais.
Taigi, kokia yra ganytojiška širdis? Tai švelni, motiniška ir tėviška širdis. Ji plati – joje telpa visi, kurie yra šalia. Nėra vienų labiau numylėtų, o kitų atstumtų. Meilė padengia nuodėmes, meilė globoja, yra empatiška... Tokia yra ganytojo širdis.
Ezechielio pranašystės 34 sk. vaizduojamas priešingas paveikslas – ganytojai, valdantys smurtu ir žiaurumu. Toks ganytojų nerūpestingumas ir nesirūpinimas ganomaisiais žlugdo kaimenę: avys išsilaksto, prasideda chaosas, stiprios avys stumdo silpnąsias. Mylinčio ganytojo širdis silpnuosius stiprina, sergančius gydo, sužeistuosius tvarsto, paklydusių ieško. Ganytojo žvilgsnis pirmiausia krypsta į silpniausias avis, ne į stipriausias. Toks ganytojas buvo Jėzus. Moters, kaip didelės ar mažos kaimenės ganytojos, užduotis – pastebėti, stiprinti, gydyti. Ganytojiškos tarnystės pagrindas – empatiškas klausymasis: kaimenės ir Dievo išklausymas. Ar girdime, ką mums sako šalia esantys? Kaip klausome: ausimis, jau iš anksto paruošę atsakymą, ar širdimi? Už žodžių slypi emocijos, gyvenimas, nuostatos... Žmonės linkę užkoduoti savo žinią, tad bendraujant reikia sulėtinti tempą, nepertraukinėti, rodyti supratimą. Neskubėkime patarinėti. Tyla, o ne žodžių gausa bendravime yra mūsų draugas. Taip gydoma širdis ir žmogus atrandamas iš naujo. Taip ir ganytojos, ir jos „avelių“ širdys atsiveria Viešpačiui...
Antrąjį pagrindinį konferencijos pamokslą sakė katalikų bažnyčios misionierė iš Prancūzijos Myriama Fourchaud. Pamokslininkė vaizdžiai ir emocingai kalbėjo apie tai, kad kol nebuvo Ievos, Adomas buvo vienas ir vienišas. Moteris tapo jo pagalbininke – Dievo siųsta pagalba pasauliui. Ji buvo sukurta Edeno sode kaip gyvenimo vaisius, kaip Dievo grožio pasireiškimas žemėje, apstulbinęs Adomą.
Įdomu, kad hebrajiškai moteris – tai klonis. Tai tarsi žadina mintį, kad moteris gali būti pripildyta tiek Dievo, tiek nuodėmės. Nusidėję pirmieji žmonės (Pr 3, 16) iš esmės pasikeitė, išsigando Dievo artėjimo. Vyras, kuris neseniai grožėjosi savo moterimi, Dievo akivaizdoje puolė ją kaltinti, sakydamas: „Moteris, kurią Tu man davei...“ Kaip jautėsi Ieva? Taip, ji pasidavė apgaulingiems piktojo pažadams, tačiau vyro kaltinama ji jautėsi išduota... Įdomu, kad apaštalas Paulius neragina moterų mylėti savo vyrus – moterys žino, kaip reikia mylėti. O užgautas vyras atsitraukia. Tai, kas vyko Edene, vyksta ir šiandien – daugybė porų sukasi tokiame skausme.
Pamokslininkė kalbėjo, kad Dievas ragina moteris žengti pirmose eilėse, siekiant bendruomenės, šeimos išgelbėjimo, atgimimo. Biblijoje ne kartą matome, kad Dievas, norėdamas dovanoti išgelbėjimą ir gyvenimą, pagalbon pasitelkia moterį. Angelas aplankė Mariją – merginą iš Nazareto, kreipėsi į ją, ir visas (dvasinis) pasaulis laukė moters atsakymo: „Štai aš Viešpaties tarnaitė...“ Šiandien tokio atsakymo Dievas laukia iš kiekvienos iš mūsų. Myriama liudijo, kad Dievas renka skirtingas bažnyčias į vieną kaimenę, kad būtų vienas Ganytojas, viena ganykla, ir tai vyksta visame pasaulyje. Visame pasaulyje kyla moterys tarnaitės, tarnautojos... Yra vienas pašaukimas, bendras visoms moterims – nesvarbu, kokią konkrečią užduotį Dievas būtų numatęs, Jis ieško tavęs ir laukia tavojo „Taip“. Dievas pakelia daugybę Gerosios Naujienos skelbėjų. Viešpats ieško talentų. Dažnai Dievui pakanka vienintelio talento, kurį Jis gali padauginti. Bet Dievui reikia atsakymo „Taip“.
Moters galybė (tiek teigiama, tiek neigiama) slypi jos lūpose, jos žodžiuose. Ieva įkalba Adomą paragauti vaisiaus, ir Adomas tuoj pat paklūsta. Visose civilizacijose piktasis kovoja moters lūpomis. „Bėkite nuo lūpų nuodėmės, – ragino pamokslininkė. – Neterškite savo širdies, kuri yra šventykla. Jeigu neskelbiame Dievo šlovės, tampame moterimis, kurios kitus kaltina, o save teisina ar pan. Tai gadina bažnyčias, gadina meilę. Likite ten, kur Dievas jus pastatė.“
Ne visada tarnystės pašaukimas atsiveria iš karto. Dievui reikia mūsų silpnumo, mūsų pasiruošimo, tačiau ir apsisprendimo atsakyti Jam „Taip“ ir tarnauti. Stokime Jo akivaizdon silpnos, bet ryžtingos kaip Estera – karaliaus širdį pavergė Esteros grožis, ir visa tauta buvo išgelbėta.
Po pamokslų moterys būrėsi teminėse grupelėse, kuriose joms patarnavo žurnalo TAPATI redaktorė Aušrinė Šečkuvienė, tarnystės moterims „Agapė“ tarnautoja Diana Peteraitienė, Vita Rulinskienė, VšĮ „Kartu saldu“ vadovė Kristina Pikūnė, gydytoja Laimutė Puidokienė, paauglių lygos vadovė Jurgita Miloševičienė, šokių studijos „Džiaugsmas“ vadovė Aida Maksvytytė ir kitos moterys.
Konferencijos garso įrašų galite klausytis čia.
***
Poros dalyvių mintys po konferencijos:
Kokia graži Rosana... Kai Rosana kalba, labai gera, be priežasties akyse tvenkiasi ašaros, ir viskas, ką ji sako, labai artima. Anželika protinga ir iškalbinga, meistriškai parenka teisingus žodžius reikiamoje vietoje. Myriama – vienas du, ir pateikia atsakymus į gyvenimiškas situacijas. (Dalyvė)
----
Šioje konferencijoje man paliko įspūdį tai, kad tiek per Anželiką, tiek per kitas patarnaujančias moteris skambėjo pranašystės, kurios statydino ir guodė. Ačiū brangiai Šventajai Dvasiai, kad Ji buvo šios konferencijos DALYVĖ ir GLOBĖJA. (Kita dalyvė)
Parengė Dalia Janušaitienė
Fotografavo Geda Žyvatkauskaitė